Gediminas Kazėnas

Daug politologų ir apžvalgininkų Lietuvoje ir užsienyje teigia, kad tradicinės partijos išgyvena ideologinę krizę, ko pasekoje mes matome kylančius naujus politinius darinius ir veikėjus. Stebint pasaulio įvykius ir tradicinių partijų lyderių retoriką susidaro įspūdis, kad tradicinės partijos gyvena, kalbant ekonominiais terminais, produkto gyvavimo ciklo pabaigoje, nes nebesugeba prisitaikyti prie naujų realijų ir rinkėjai palengva nuo jų nusisuka. Anot prof. V. Radžvilo, klasikinę horizontaliąją politinę ideologiją kairė-dešinė keičia naujoji vertikalioji ideologija globalizmas-nacionalizmas. Krikdemiškoji ideologija pastaruoju metu Lietuvoje patiria tam tikrą puolimą, prikišant jai radikalumą, atsilikimą ir aplamai tarsi yra nebesuderinama su šiandienine pasaulio realybe. Tai pastaruoju metu ypač išryškėjo tokiuose socialiniuose klausimuose, kaip šeimos politika, tautiškumas. Dažnai netgi galime rasti tokių teiginių, kuriuose tarsi iškapstoma problema ten, kur jos nėra. Pavyzdžiui p...

Praeitą savaitę įvykusi žodžiais nebeapsakoma tragedija Kėdainiuose vėl sukrėtė visą Lietuvą. Vėl žvalgomės vieni į kitus ir klausiame, kaip taip galėjo atsitikti, kur čia nesuveikė sistema, kas dėl to kaltas. Bjauru, kad šis kraupus atvejis tapo gera proga kai kam pasireikšti, o taip pat kitus dergti ir žeminti. Jau turbūt akivaizdu, kad per įvyksiančią neeilinę Seimo sesiją bus priimtas pataisytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas praplečiantis smurto sąvokas. Tik labai abejotina, ar vien keisdami ir griežtindami teisės aktus kažką pakeisime. Kiekvienam mastančiam aišku, kad labiausiai nuo nusižengimo ar nusikaltimo atgraso ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas! Tame neišvengiamume ir slypi ne tik visa vaiko teisių apsaugos sistemos, bet ir mūsų visuomenės ir valstybės bėda. Pats įstatymas tėra tik tušti žodžiai surašyti ant lapo. Kad įstatymas veiktų reikia, kad jis būtų taikomas. Kodėl jis nėra taikomas, taip kaip mes norėtume, ir yra turbūt esminis klausimas. Vien ti...

 Neseniai zw.lt interneto portale pasirodė A. Kubiliaus interviu, kuriame pasisakoma, kad  „lietuviškos partijos“ šiame regione neturi jokių šansų, gali persirenginėti kiek nori, o bandydamos gauti mandatą yra visiškai naivios . Prisipažinsiu nesitikėjau ir mane asmeniškai labai nustebino ilgamečio politiko toks santykis ir požiūris į šį klausimą. Todėl kaip TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas negaliu nesureaguoti į kai kuriuos teiginius, nes priešingu atveju turėčiau konstatuoti faktą ir turbūt pasiūlyti partijai išformuoti tuos skyrius. Bet mes TS-LKD Vilniaus rajono skyrius nesame tie, kurie greit pasiduoda. Valdžia mums dar ilgai „negresia“ ir mes tą puikiai suprantame ir nors mūsų mažai, tačiau mes esame vieningi ir nematome reikalo pataikauti. Bet, kaip sako mūsų skyriaus senbūviai, likę dar nuo Sąjūdžio laikų, „išgyvenome autonomininkų, išgyvensime ir LLRA siautėjimus“! Tačiau grįžtant prie temos, tai dabar man net pradeda atrodyti, kad tie lietuvių-lenkų santyk...

Kaip mes visi gerai žinome, rinkimai – pažadų metas! Žinome ir vis tiek jais tikime. Suprantama – norisi tikėti …. kad bus geriau, kad gal netyčia tikrai tie pažadai ims ir išsipildys. Šiais laikais vien sausi pažadai irgi nebeveikia, juos reikia „įvilkti“ į atitinkamas strategijas, paaiškinimus ir kitokias manipuliacijas, kurios daugiau-mažiau padeda „atitrūkti“ nuo realybės ir taip patikėti pažadais. Neapsieinama čia ir be atitinkamų technologijų. Taip rinkimai tampa neblogu verslu. Pastaruoju metu labai populiari tema tapo tautinių bendrijų klausimai ir ypač kas yra susiję su Lietuvos lenkais. Vis kalbama apie daugelį metų nesprendžiamas „problemas“ ir apie tai, kad tas problemas išsprendus labai pagerėtų vietinių žmonių savijauta, o tai automatiškai padidintų jų pagarbą ir lojalumą Lietuvai. Jei pažiūrėtume į partijų rinkimines programas tai matyti, kad jos visos iš esmės atkartoja viešojoje erdvėje skleidžiamą nuomonę. Tai rodo, koks paviršutiniškas yra požiūris į tautines mažumas...

Juzefas Pilsudskis tiek lietuviams, tiek lenkams gerai žinomas. Galima tik pavydėti, kai valstybėje atsiranda tokių asmenybių, kurios suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės raidoje, jo nuopelnai Lenkijos valstybei yra neabejotini ir neginčijami. Tad nieko nuostabaus, kad tikriausiai kiekviename Lenkijos mieste ir miestelyje rasime J. Pilsudskio galvę ar aikštę, o ne retai ir paminklą ar bent paminklinę lentą. Nors Lenkijoje tuo metu J. Pilsudskį nemažai kas kritiškai vertino kaip valstybės veikėją, tačiau dabar turbūt tokių mes praktiškai nerasime. Verta pažymėti, kad ir dabar pačioje Lenkijoje dėl J. Pilsudskio veiklos karts nuo karto galima išgirsti tam tikrų nuo bendro vertinimo nukrypstančių nuomonių. Čia galima prisiminti vieno Lenkijos istoriko Zbigniewo Gluza  raginimą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją 1920 m., arba kitą Lenkų istoriką Meteuszą Staroń , kuris teigia, kad „Želigovskio maištas“, tai iš esmės tie patys „žalieji žmogeliukai“, kuriuos V.Putinas panaudojo o...

Lietuvoje nemažėjant emigracijai ir darbo rinkoje vis labiau jaučiant darbo jėgos stygių, laisvosios rinkos šalininkai garsiai kviečia lengvinti imigraciją. Argumentas paprastai yra labai paprastas, Vakarų valstybės vykdo tokią politiką mūsų atžvilgiu (medikų pavyzdys), tad mes turime irgi taip pat elgtis. Kad nekiltų dėl to stiprus pasipriešinimas iš visuomenės pusės dėl terorizmo grėsmės, kultūrinių skirtumų ir pan., siūloma nukreipti imigracijos politiką į mums kultūriniu ir vertybiniu požiūriu artimas valstybės – Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą. Iš pirmo žvilgsnio, gal būt tai galėtų būti ir neblogas sprendimas. Visgi, keliu hipotezę, kad tai gal būt ir pigiausias, tačiau trumparegiškas „sprendimas“. Rašau kabutėse, nes mano įsitikinimu, laikinas sprendimas nėra problemos iš esmės sprendimas.  Europos Sąjunga, siekdama saugumo ir stabilumo viduje, bando aplink save sukurti stabilių valstybių žiedą įgyvendindama Europos kaimynystės politika. Tam naudojama „minkštoji“ ES galia, kuo...

Lietuvos darbdaviai jau senokai signalizuoja, kad labai trūksta darbo jėgos, žmonės emigruoja, didžioji dalis jaunimo (mokyklų baigiamųjų klasių moksleiviai, profesinio rengimo įstaigų abiturientai), apie trečdalis tiesiai šviesiai galvoja apie emigraciją ir su Lietuva savo ateities nedaug kas sieja. Tokios nuostatos, sudėjus kartu su emigracijos mastais negali neraminti. Kaip rodo Eurostato prognozės, 2070 metais prognozuojamas „dugnas“, kuomet Lietuvoje gyvens apie 1,8 mln. gyventojų. 2080 m. gyventojų skaičius turėtų padidėti ir siekti apie 1,84 mln. Kiekvienam tikram (ne nominaliam) piliečiui toks tautos traukimasis negali nerūpėti ir negali nekilti klausimų, kaip šią problemą spręsti. Iš valdžios ir politinių partijų pusės deja nesimato tikro ir nedviveidiško požiūrio į šią problemą. Yra įvairūs projektėliai skirti emigrantams sugrįžti, tačiau mūsų valdžios institucijos net nežino tiksliai kur koks mūsų pilietis gyvena, kuo užsiima ir kaip jam ten sekasi. Jau vien tokios informaci...