Lietuvoje nemažėjant emigracijai ir darbo rinkoje vis labiau jaučiant darbo jėgos stygių, laisvosios rinkos šalininkai garsiai kviečia lengvinti imigraciją. Argumentas paprastai yra labai paprastas, Vakarų valstybės vykdo tokią politiką mūsų atžvilgiu (medikų pavyzdys), tad mes turime irgi taip pat elgtis. Kad nekiltų dėl to stiprus pasipriešinimas iš visuomenės pusės dėl terorizmo grėsmės, kultūrinių skirtumų ir pan., siūloma nukreipti imigracijos politiką į mums kultūriniu ir vertybiniu požiūriu artimas valstybės – Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą. Iš pirmo žvilgsnio, gal būt tai galėtų būti ir neblogas sprendimas. Visgi, keliu hipotezę, kad tai gal būt ir pigiausias, tačiau trumparegiškas „sprendimas“. Rašau kabutėse, nes mano įsitikinimu, laikinas sprendimas nėra problemos iš esmės sprendimas.
Europos Sąjunga, siekdama saugumo ir stabilumo viduje, bando aplink save sukurti stabilių valstybių žiedą įgyvendindama Europos kaimynystės politika. Tam naudojama „minkštoji“ ES galia, kuomet ekonominėmis priemonėmis bandoma toms valstybės daryti poveiki ir taip diegti demokratines vertybes. Siekiant ekonominės ir socialinės transformacijos ši politika yra papildoma įvairiomis partnerystėmis, kaip pvz. Rytų partnerystė. Taip preziumuojama, kad socialinis ir ekonominis gerbūvis sudaro prielaidas tų valstybių politiniam stabilumui. O tai tuo pačiu reiškia, kad ir ES pasienio valstybėms kils mažiau rūpesčių dėl migracijos, kontrabandos ir kitokių su skurdo ir nestabilumo reiškiniais kaimyninėse valstybėse susijusių humanitarinių, kriminalinių ir kitokių problemų. Taigi ES kaimynystės politikos tikslas yra siekti ekonominio ir politinio stabilumo kaimyninėse valstybėse, nes tai sudaro prielaidas stabilumui pačioje ES.
Sėkmingas valstybių vystymasis irgi sunkiai įsivaizduojamas nesant susiformavusiai viduriniajai klasei. Viduriniosios klasės formavimasis įmanomas tik kai yra sudarytos prielaidos vystytis smulkiam ir vidutiniam verslui. Smulkusis ir vidutinis verslas priešingai monopolijai ir oligopolijai, būdamas ekonomiškai ir politiškai nepriklausomas yra ir demokratijos bei pilietinės visuomenės pagrindas. Tuo tarpu, kaip rodo moksliniai tyrimai, migruoti labiausiai linkusi yra darbingi, vidutinio amžiaus žmonės. Galima įtarti, kad būtent tie viduriniosios klasės atstovai.
Pagrindiniu ekonominio augimo pagrindu yra kapitalo akumuliavimas – visų jo formų, t. y. fizinio, žmogiškojo, žinių, bei atitinkamos pusiausvyros tarp jų išlaikymo. Šiais laikais, kai mes kalbame apie „žinių ekonomiką“, „informacinę visuomenę“ žmogiškasis kapitalas tampa kertiniu elementu šioje sistemoje, nes būtent gebėjimas kurti naujus išteklius, o ne kaip iki šiol būdavo – esamų išteklių perlokalizavimas, tampa kiekvienos valstybės, jos socialinės, kultūrinės ir ekonominės sėkmės pagrindas. Taigi, žmogiškojo kapitalo, kaip žinių ekonomikos ir informacinės visuomenės pagrindo nutraukimas iš kaimyninių regionų iš esmės sukuria prielaidas ekonominiams skirtumams didėti, nes taip susilpninamas vystymosi potencialas. Įsibėgėjus tokiam procesui, iš paskos žmogiškąjam kapitalui pradeda judėti ir įmonės. Taigi įsisuka užburtas ekonominio nuosmukio ratas. Tas žmogiškojo kapitalo traukimasis neabejotinai daro spaudimą ir visai šalies politinei sistemai. Tas neblogai dabar jaučiama ir Lietuvoje.
Taigi, problema čia yra tokia, kad dabar daug valstybių vykdydamos „protingas“ imigracijos politikas, ką mus spaudžia daryti ir mūsų pramonininkai, nuskurdina tuos regionus. Tokia padėtis tikrai neprisideda prie socialinio, ekonominio ir galiausiai politinio stabilumo tose valstybėse. Tad ar toks yra mūsų interesas? Tad ar tai yra toliaregiška ir protinga politika, kuomet savos demografinės problemos sprendžiamos kitų sąskaitą, taip nuskurdinant tuos regionus, galimai didinant juose politinio nestabilumo riziką. Kokios politinio nestabilumo pasekmės gali būti, mes jau matome per Libijos ir Sirijos pavyzdžius.
Grynai ekonominis požiūris į vystymąsi ir ignoravimas socialinių bei humanistinių aspektų neišvengiamai veda prie visuomenės ir viso regiono dualizmo. ES jau seniai yra kritikuojama dėl savo prekybos, ypač vykdomos Bendrosios žemės ūkio politikos ir paramos besivystančioms šalims, kuomet viena ranka yra duodama, o kita – atimama. Dabar prie to prisideda dar ir migracijos politika.
Kalbant apie Ukrainą, tai tokia politika atrodo ypač neskaniai, kuomet naudojamasi šalį ištikusiais kariniais, politiniais ir ekonominiais sunkumais. O juk nemaža dalimi ES prisideda prie to, negebėdama ir stokodama valios sustabdyti Rusiją.
Komentarai
Rašyti komentarą