Ir visgi … graži ta Pietryčių Lietuva !!!

Gegužės 8 dieną Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje buvo įteikta Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigta Stanislovo Rapolionio premija Gražinai Landsbergienei už nuopelnus Pietryčių Lietuvos švietimui, kuri vadovaudama V.Landbergio fondui daug prisidėjo remdama Pietryčių Lietuvos lietuviškas mokyklas ir darželius. Renginio metu gimnazijos mokiniai atliko teatralizuotą vaidmenį „Ir akmenys kalba“ tarsi sakantį apie didžią ir gilią šio krašto istoriją, kurią mes menkai žinome ir pažįstame. Renginyje taip pat skambėjo Stanislovo Rapolionio sudarytos lietuviškos religinės giesmės. Stanislovas Rapolionis turi ypatingą reikšmę Pietryčių Lietuvai, tai yra tos žemės žmogus, vertęs Bibliją į lenkų ir lietuvių kalbas. Tai buvo pirmas lietuvis apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete ir pirmasis Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedros vedėju. Jo aštriu protu ir iškalba žavėjosi net pats M. Liuteris, o paskaitų mėgdavo klausytis ne tik Karaliausčiaus miestiečiai, bet ir pats Kunigaikštis Albrechtas. Todėl neatsitiktinai Karaliaučiuje ant jo antkapio buvo tokie žodžiai užrašyti „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“.

Būtent dalyvaudamas tokiuose renginiuose ir pamatai, kokia nepažinta ir graži yra ta Pietryčių Lietuva. Be Stanislovo Rapolionio su šiuo kraštu susijusiu yra ir daugiau Lietuvai svarbių asmenybių, tai ir Mykolas Lietuvis Maišiagališkis iš Maišiagalos, ir Rudaminoje gyvenęs Andrius Volanas – politiniai ir visuomeniniai LDK veikėjai,  Jurgis Zablockis iš Eišiškių apylinkių ir Aleksandras Rodūnietis – lietuviškų giesmių vertėjai ir švietėjai ir dar daug kitų garsių asmenybių. Dažno lietuvio sąmonėje Pietryčių Lietuva asocijuojasi vien tik LLRA administruojama teritorija, kurioje lietuvis turi jaustis ir yra svetimas. Šiame politiškai sudėtingame krašte, lietuviškos mokyklos yra tikros oazės, puoselėjančios lietuvybės daigus. Daugybė lietuvių, pasiaukojančiai, negailėdami nei savo sveikatos, nei jėgų, nei materialinių išlaidų, dirbančių, kaip čia sakoma „vardan tos Lietuvos“, yra verti ypatingos pagarbos. Dauguma jų yra nežinomi, jau garbaus amžiaus, atsikėlę čia dar Sovietiniais laikais. Nors buvo pilnai tiek socialiai, tiek ekonomiškai integravęsi į vietinę socio-ekonominę aplinką, tačiau neprarado savo tapatumo ir buvo Sąjūdžio fortpostai ir atramos taškai šiame krašte. Panašiais fortpostais ir atramos taškais čia jie yra ir dabar. Jei ne jie, pusės rinkiminių apylinkių būtų vien tik LLRA atstovai ir stebėtojai, nes tik politiškai ir tautiškai susipratę lietuviai gali ryžtis tokiai „avantiūrai“. Jiems yra nesuprantamas toks pasiaiškinimas, kad „neverta“, „nieko čia nepakeisi“ ar galiausiai „politika aš nesidomiu“. Kam yra tekę su jais pabendrauti, negali nesižavėti gyvenimo sąlygų (ne, nematerialinių) užgrūdinta jų dvasia. Kuomet mes dažnai padejuojame, kad dėl LLRA čia sunku gyventi, jie nusišypso (neslėpdami apmaudo) ir pilni vilties atsako „pergyvenome autonomijos laikus, pergyvensime ir šiuos...“. Jie puikiai sutaria su vietiniais  žmonėmis, kurie dažnu atveju mąsto daug blaiviau ir paprasčiau nei mūsų politikai. Didelė dalis vietinių gyventojų norėtų, kad jų vaikai lankytų lietuviškas mokyklas, tačiau deja, „kažkodėl“ tokios sąlygos nesudaromos. Kai kartais norisi paburnoti „ant lenkų“, reikia suprasti, kokiomis nedėkingomis sąlygomis čia dirba tiek lenkų, tiek lietuvių mokytojai, savivaldybei priklausančiose lenkiškose ir lietuviškose mokyklose. Dažnai jie yra tarsi kaip „tarp priekalo ir kūjo“, kuomet valdžia spaudžia elgtis vienaip, o sveikas protas diktuoja kitaip. Žinoma, nenuneigsi, kad yra nemažai atvejų, kuriuos būtų galima įvardinti, kaip patologinius nacionalizmus. Bet lenkakalbėse mokyklose visi mokiniai puikiai moka lietuviškai, Lietuvos valstybingumo simboliai yra prezentuojami garbingoje vietoje. Moksliniai tyrimai irgi rodo, kad Lietuvos lenkai daugumoje nėra priešiški Lietuvai, labai myli savo kraštą, jaučiasi esą lenkais, tačiau Tėvynė jiems yra Lietuva. Dauguma jų savo ateitį sieja su Lietuva, norėtų studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, tačiau dėl mūsų valdžios trumparegiškumo ir net, pavartočiau baudžiamosios teisės terminą, nusikalstamo aplaidumo, dalis jų, grynai dėl materialinių dalykų, renkasi studijas Lenkijoje.

Pietryčių Lietuvoje, yra labai graži gamta ir kraštovaizdis. Priešingai nei likusioje Lietuvos dalyje, čia nebuvo įvykdyta žemės reforma. Todėl nebuvo išardyti gatviniai kaimeliai, išliko rėžiniai žemės sklypai. Čia neteigiu, kad žemės reforma buvo blogai, jos naudą tarpukario Lietuvos ekonomikai ir valstybės stiprėjimui yra gerai žinoma ir neginčijama. Tačiau dėl labiau paplitusios mažažemystės, žmonės čia yra labiau prisirišę prie savo žemės, ją labiau branginą, saugoja ir puoselėja. Kaip žinia žemdirbiai visada buvo labiausiai konservatyvūs žmonės, mažiausiai pasiduodantys naujovėms ir kosmopolitiškumui. Taip pat tokioje gyvenvietėje buvo stipresnis bendruomeninis ryšys, kas yra tam tikra pilietiškumo užuomazga. To pasekoje ten yra geriau išlaikytas tas senasis etnokultūrinis paveldas ir tradicinis gyvensenos modelis. Kai kada net kyla tokios mintys, kad būtent tame ir slypi šio krašto žmonių (tiek lenkų, tiek lietuvių) dvasinė jėga, kas asmeniškai labiausiai ir žavi. Aplamai, kaimas kaip pagrindinė etnokultūrinė sistema yra miestų kultūros ištakų branduolys. Smunkant miestų kultūrai, kaimas yra vienintelė vieta, kur lieka istorinės tautos kultūros elementai. Tai mes turėtumėm įsisąmoninti, nes Pietryčių Lietuvoje tų elementų yra labai daug ir nuo čia, kaip žinia, pradėjo kurtis Lietuvos valstybė.

Pietryčių Lietuvoje yra daug išlikę kiekvienam lietuviui brangių elementų, tai Medininkų pilis ir piliakalnių masyvai, Stakų bei Gribiškių ąžuolai, ir vienas iš daugelio Lietuvoje Moko akmenų. Manoma, kad Eišiškėse galėjo būti Vytauto Didžioje žmonos tėviškė. Tuo tarpu Kalesninkai garsūs dėl gyventojų kovos už lietuvybė, su kunigu Mykolu Rudžiu-Rudzis priešaky. Dauguma, šiuo metu mažų ir nežinomų miestelių yra minimi viduramžių raštuose. Šis regionas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos istorija, tačiau kažkodėl daugelio lietuvių sąmonėje jis yra užmirštas ir ganėtinai svetimas. Kai mes tai esame užmiršę, tuo puikiai naudojasi kiti.