Juzefas Pilsudskis tiek lietuviams, tiek lenkams gerai žinomas. Galima tik pavydėti, kai valstybėje atsiranda tokių asmenybių, kurios suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės raidoje, jo nuopelnai Lenkijos valstybei yra neabejotini ir neginčijami. Tad nieko nuostabaus, kad tikriausiai kiekviename Lenkijos mieste ir miestelyje rasime J. Pilsudskio galvę ar aikštę, o ne retai ir paminklą ar bent paminklinę lentą. Nors Lenkijoje tuo metu J. Pilsudskį nemažai kas kritiškai vertino kaip valstybės veikėją, tačiau dabar turbūt tokių mes praktiškai nerasime. Verta pažymėti, kad ir dabar pačioje Lenkijoje dėl J. Pilsudskio veiklos karts nuo karto galima išgirsti tam tikrų nuo bendro vertinimo nukrypstančių nuomonių. Čia galima prisiminti vieno Lenkijos istoriko Zbigniewo Gluza raginimą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją 1920 m., arba kitą Lenkų istoriką Meteuszą Staroń , kuris teigia, kad „Želigovskio maištas“, tai iš esmės tie patys „žalieji žmogeliukai“, kuriuos V.Putinas panaudojo okupuojant Krymą. Tuo metu, kaip autorius rašo, diplomatiniuose salonuose net įsivyravo terminas „Želigovskio metodas“. Vienaip ar kitaip, kiek tai kontraversiška bebūtų, tačiau visi J.Pilsudskio „trūkumai“ nublanksta prieš tuos nuopelnus atkuriant Lenkijos valstybę ir užtarnavo jam turbūt Lenkų tautos pagarbą ilgiems amžiams. Tad kodėl lenkai jį šlovina yra visiškai suprantama, nes valstybės veikėjų vertinimo pagrindas yra ne jo asmeniniai bruožai, o jų darbai, tų darbų galutinis rezultatas tautai ir valstybei.
Šitaip žiūrint ganėtinai keistai atrodo mūsų televizijos laidos kuriose bandoma kažkaip lietuvių akyse reabilituoti J. Pilsudskį ir jo „nuopelnus“ Lietuvos valstybingumui. J. Pilsudskio gerbėjai Lietuvoje mėgsta pabrėžti, kad jis save laikė lietuviu ir netgi mokėjo lietuviškai, o jo atžvilgiu tam tikra kritika iš tuometinių Lenkijos tautininkų tampa tam tikru atskaitos tašku, sušvelninančiu jo poelgius ir vos ne pagrindiniu argumentu išteisinančiu šį veikėją. Dar dažnai primenama, kad jei ne „stebuklas prie Vyslos“, Lietuvos sovietizacija būtų prasidėjusi 20 metų ansčiau. Kažkodėl Vakarų Europos valstybės dėl fakto kažkokio perdėto dėkingumo J. Pilsudskiui nejaučia, nors istorikai sako, kad tai išgelbėjo ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją, o gal net ir dar toliau.
Dėl Lietuvos, gal ir galima bandyti kažkiek J.Pilsudskį suprasti, kad jis nesuprato lietuvių aspiracijų į savarankišką Lietuvą. Bet tai turbūt daugiau yra jo asmeninė problema, tuo labiau, kad kai kurie istoriniai duomenys rodo, kad jis nė nebandė to suprasti, o turėjo savo tvirtą nuostatą, kad Lietuvos valstybingumas yra nebeįmanomas, o Lietuva esanti tik etnografinė kategorija. Įdomu tai, kad tame laikotarpyje nemažai lietuvių, net nemokėjusių lietuviškai, kažkaip sunkiau ar lengviau sugebėjo apsispręsti ir stoti į Lietuvos statytojų gretas.
Šioje vietoje niekaip neišeina nepaminėti Mykolo Romerio minčių, išdėstytų jo laiške Juzefui Pilsudskiui, po jo garsiosios kalbos 1922 m. prijungiant Vilniaus kraštą prie Lenkijos. Čia M.Romeris rašo, kad - Už savo veiksmus būsi atsakingas ne tik prieš Lenkijos, bet ir Lietuvos istoriją. Nors kalboje vadini save lietuviu, tačiau Tavo veiksmai yra lietuvių išdavystės aktas. Dviem dievams vienu metu tarnauti negalima. Suprantu, kad lenkai Tave smerkia už pirmą kalbos dalį, tačiau jie susitaiko su užkariavimu. Likdamas Lenkų Valstybės Vadovu, turi būti visiškas lenkas, tačiau jei tame ginče esi lietuvis, negali būti Lenkų Valstybės Vadovu. Taigi savo kalboje iš lietuvio, pabaigoje tampi lenku. Čia dar M. Romeris prideda, kad supranta lietuvių lenkų (pagal šiandienines kategorijas juos vadintume „Lietuvos lenkais“) tragediją, kurie nėra nei išskirtinai lietuviai, nei išskirtinai lenkai, nes, kaip rašo „pats juo esu“. Tokiuose susikirtimuose žmogus arba turi laikytis nuošalyje, arba jeigu nori veiksmo turi pripažinti arba vieną arba kitą požiūrį. Būtent dėl tos priežasties, kaip teigia M. Romeris esi didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją, tačiau esi silpnas ir visuomet nugalėtas lietuviškuose reikaluose. Tavo rytų politika turėjo bankrutuoti. Lietuva Tave vertins ne pagal tavo kalbos pirmus žodžius, o pagal tavo veiksmus. „...Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas, nes juk … Valenrodu nesi!“.
Bandant visumą suprasti, gaunasi kažkoks paradoksas - tas kuris laiko save lietuviu, tampa Lietuvos skriaudiku, o tas kuris visą savo gyvenimą laikė save lenkų, tampa Lietuvos patriotų, užtarėju ir gynėju. Šiame laiške M. Romeris turbūt taikliausiai apsakė lietuvių skausmą ir įvykių vertinimą. Jei jau vertinama, tai vertinti reiktų visumą, o ne selektyviai deliojant faktus. Esmė čia yra požiūrio atskaitos taškas ir galutinis rezultatas. Keistoka, kai per Lietuvos televiziją keliamas klausimas dėl paminklo Juzefui Pilsudskio statymo ir tokiu būdu neva tariamai pasiunčiant draugiškumo signalą Lenkijai. Tai gana keistai atrodo tame kontekste, kai mes stringame įamžinti ir pastatyti paminklus Lietuvai tikrai nusipelniusioms asmenybėms.
Vietoj paminklo „lietuviui“ Juzefui Pilsudskiui, geriau pastatykime paminklą Lenkui (iš didžiosios raidės) Mykolui Romeriui !!!
Komentarai
Rašyti komentarą