Rinkimai – pažadų metas ...

Kaip mes visi gerai žinome, rinkimai – pažadų metas! Žinome ir vis tiek jais tikime. Suprantama – norisi tikėti …. kad bus geriau, kad gal netyčia tikrai tie pažadai ims ir išsipildys. Šiais laikais vien sausi pažadai irgi nebeveikia, juos reikia „įvilkti“ į atitinkamas strategijas, paaiškinimus ir kitokias manipuliacijas, kurios daugiau-mažiau padeda „atitrūkti“ nuo realybės ir taip patikėti pažadais. Neapsieinama čia ir be atitinkamų technologijų. Taip rinkimai tampa neblogu verslu.

Pastaruoju metu labai populiari tema tapo tautinių bendrijų klausimai ir ypač kas yra susiję su Lietuvos lenkais. Vis kalbama apie daugelį metų nesprendžiamas „problemas“ ir apie tai, kad tas problemas išsprendus labai pagerėtų vietinių žmonių savijauta, o tai automatiškai padidintų jų pagarbą ir lojalumą Lietuvai. Jei pažiūrėtume į partijų rinkimines programas tai matyti, kad jos visos iš esmės atkartoja viešojoje erdvėje skleidžiamą nuomonę. Tai rodo, koks paviršutiniškas yra požiūris į tautines mažumas, kaip mažai žinome kokiomis tikrai nuotaikomis ir rūpesčiais jos gyvena. Iš kitos pusės atrodo, kad mes patys įsikalėme sau į galvą, kad jos yra labai izoliuotos, žiūri vien rusiškus televizijos kanalus ir pan. Pavažinėjus po Vilniaus rajoną ir pabendravus su vietiniais gyventojais vaizdas gali arba šokiruoti, arba supranti, kad gyvena ten žmonės lygiai taip pat kaip ir likusioje Lietuvos provincijoje. Tie šokiruojantys atvejai yra susiję su požiūriu į Lietuvos valstybę ir lojalumu jai. Bet ar ir kitoje Lietuvos provincijoje nerastume besiilginčių buvusių tarybinių laikų ir anos tvarkos. Tokie atvejai vietoje to, kad piktintų, turėtų mus mobilizuoti ir kelti klausimus kodėl po 26 nepriklausomybės metų vyksta tokie dalykai? Kokie veiksniai ir kokios politinės jėgos skatina tokius reiškinius. Tie dalykai tikrai nėra susiję su vietovardžių ar asmenvardžių rašymu. Šie klausimai yra simboliniai ir jokios praktinės reikšmės Vilniaus krašto gyventojui neturi, tačiau tam tikroms politinėms jėgoms yra politiškai labai patogūs. Politinio elito negebėjimas priimti vienokio ar kitokio sprendimo tik didina įtampą, bloginą tarpvalstybinius santykius ir toliau „peni“ šios problemos kurstytojus. Ta „problema“ tapo tokia tikra, kad pagrindinės partijos savo programose jas įvardija kaip pagrindines tautinių mažumų problemas ir deklaruoja pasiryžimą jas išspręsti. Tuo tarpu tikrai realios Lietuvos lenkų problemos lieka kažkodėl nepastebėtos.

Vieną tokių problemų teko išgirsti Kyviškėse. Štai Lietuvos lenkaitė, baigė Lenkijoje universitetą, grįžo į Lietuvą ir …. jos diplomas nepripažįstamas. Tas universitetas tikrai ne kažkokia šaraškino kontora, o rimtas Lenkijos universitetas. Grįžus ir bandant aiškintis klausimą, paaiškėjo, kad jau daugelį metų yra parengta ir suderinta dvišalė sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl diplomų pripažinimo, tačiau ji dėl kažkokių priežasčių vis dar nėra ratifikuota. Žinant kiek Lietuvos lenkų kasmet išvyksta studijuoti į Lenkiją ir po to nėra tikri, ar jų diplomas bus pripažintas Lietuvoje, ar Lietuva neturėtų susirūpinti šiuo klausimu. Tai turėtų būti Lietuvos interesas. Nes manyčiau esant dabartinei demografinei situacijai ir migracijos tendencijoms esant iš Lietuvos, o ne priešingai, Lietuvos valdžia turėtų susirūpinti ir padaryti viską, kad išvykusiems studijuoti Lietuvos piliečiams nebūtų problemų grįžti. Nes jau dabar nemažai Lietuvos lenkų išvažiavusių studijuoti į Lenkiją, ten pasilieka. Tačiau šis klausimas kažkodėl Lietuvos-Lenkijos santykių politinėje darbotvarkėje nestovi. Nei Lietuvos lenkų interesus atstovauti deklaruojanti LLRA-KŠS, nei pati Lenkija kažkodėl apie tai nekalba. Šios sutarties ratifikavimas tiesiogiai paliestų labai ir labai daug Lietuvos lenkų ir Lietuva parodydama čia iniciatyvą galėtų tapti jų interesų gynėja. Tad kyla klausimas kaip čia ginami Lietuvos lenkų interesai.

Kitas pastebėtas masinis reiškinys – labai nemėgstama ir dėl visko kaltinama Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Dažnai teigiama, kad  Lenkija pastatė mokyklą, Lenkija davė kuprines ir sąsiuvinius, suorganizavo ekskursiją ar stovyklą į Lenkiją ir pan. O Lietuva – nieko! Šioje situacijoje sunkiai suprantama, kaip padėtis galėtų gerėti, kuomet vietoje to, kad stiprintume savo informacinį lauką šiame regione, aklai deklaruojama apie poreikį papildomai dar retransliuoti Lenkijos TV kanalą. Ar mes tikimės, kad Lenkija per tą kanalą mus kažkada pagirs už labai gerą tautinių mažumų politiką?

Mūsų politikai apie realias tautinių mažumų problemas ir nuotaikas išmano tik tiek, kiek politiniai oponentai jų primeta. Taigi ir siūlomi sprendimai yra atitinkami. Tad nėra čia ko stebėtis, kad vis esame gynybinėje pozicijoje ir pastoviai turime aiškintis. Rinkimai – pažadų metas! Tik kartais vertėtų pagalvoti, kam ir ką žadi, nes tas kažkas gali tuos pažadus prisiminti ir paprašyti juos ištesėti ...