Lietuvos darbdaviai jau senokai signalizuoja, kad labai trūksta darbo jėgos, žmonės emigruoja, didžioji dalis jaunimo (mokyklų baigiamųjų klasių moksleiviai, profesinio rengimo įstaigų abiturientai), apie trečdalis tiesiai šviesiai galvoja apie emigraciją ir su Lietuva savo ateities nedaug kas sieja. Tokios nuostatos, sudėjus kartu su emigracijos mastais negali neraminti. Kaip rodo Eurostato prognozės, 2070 metais prognozuojamas „dugnas“, kuomet Lietuvoje gyvens apie 1,8 mln. gyventojų. 2080 m. gyventojų skaičius turėtų padidėti ir siekti apie 1,84 mln.
Kiekvienam tikram (ne nominaliam) piliečiui toks tautos traukimasis negali nerūpėti ir negali nekilti klausimų, kaip šią problemą spręsti. Iš valdžios ir politinių partijų pusės deja nesimato tikro ir nedviveidiško požiūrio į šią problemą. Yra įvairūs projektėliai skirti emigrantams sugrįžti, tačiau mūsų valdžios institucijos net nežino tiksliai kur koks mūsų pilietis gyvena, kuo užsiima ir kaip jam ten sekasi. Jau vien tokios informacijos turėjimas būtų prielaida į kiekvieną atvejį pasižiūrėti individualiai ir dirbti siekiant jį susigrąžinti. Visas problemos matymas paprastai suvedama į gyvenimo kokybės ir darbo užmokesčio kėlimą, manant, kad tai padės suvaldyti tuos procesus. Tačiau tokia nuostata turi vieną esminį trūkumą. Šiandieninė liberalioji pasaulinė santvarka niekaip negarantuoja, kad mes artimiausiu metu, esant dabartinėms vidaus ir užsienio politikos realijoms, galėtume kažkaip susilyginti tais rodikliais su Vakarų Europos valstybėmis. Kaip Robert Gilpin rašo savo knygoje „Tarptautinių santykių politinė ekonomija“, šalys ir visuomenės, tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu yra pertvarkomos į dinamišką centrą ir priklausomą periferiją. Tai globalizacijos pasėkmė. Kitais žodžiais tariant dabartinė santvarka iš principo palaiko tokią tendencija ir todėl net atskiros ir didelės valstybės neturi pakankamai svertų tiems procesams įtakoti. Todėl naivoka yra tikėtis, kad Lietuva (šiuo atveju kaip periferija) pagal ekonominį gerbūvį greitu laiku galėtų pasiūlyti kažką panašaus kaip Didžioji Britanija ar Vokietija. Štai Eurostato duomenimis, minimali alga nuo 1999 iki 2016 m. JK nuo 902 eur pakilo iki 1529 eur 2016 m., Olandijoje nuo 1064 eur iki 1507 eur, Prancūzijoje nuo 1035 iki 1466 eur. Tuo tarpu pas mus nuo 92 eur iki 350 eur, Estijoje nuo 80 iki 430, Latvijoje nuo 75 iki 370, Lenkijoje nuo 158 iki 431 eurų. Akivaizdu, kad algos pas mus dar negreit pasieks Vakarų lygį. Ir jei mes norėdami stabdyti migraciją kaip tikslą kelsime užmokesčio didinimą, tai mes tiesiog patys save apgaudinėjame. Tad reiktų nustoti vieną kartą mechaniškai žiūrėti į problemas ir pradėti jas spręsti iš esmės, o emigracijos priežastys nėra vien ekonominės.
Dėl augančio vystymosi netolygumų dauguma valstybių jau seniai vykdo vienokią ar kitokią regioninę politiką, kuria siekiama sumažinti išsivystymo netolygumus ir taip mažinti emigracijos iš periferijos į centrą srautus. Regioninė politika yra viena iš pagrindinių ir ES įgyvendinamų politikų, kuriai skiriama apie trečdalis ES biudžeto. Tačiau pagrindinė problema čia turbūt yra ta, kad pas mus nėra kompleksinio supratimo kas yra regioninė politika. Čia verta paminėti, kad dar vedant derybas dėl Lietuvos stojimo į ES, Europos Komisija yra konstatavusi, kad Lietuvoje nėra regioninės politikos. Pagal mūsų teisinę bazę, regioninė politika yra suprantama gana siaurai, kaip tam tikras teritorinis administravimas ir biurokratinis socialinių ir ekonominių rodiklių gerinimas. Tam iš esmės yra pajungta ir visa ES struktūrinė parama, kuomet investuojama į veiklas (siekiant įsisavinti visas lėšas), kurios iš esmės neturi tvirto pagrindo ir tokių veiklų gyvybingumas yra paremtas tolesnėmis finansinėmis injekcijomis. Tai smarkiai prisidėjo prie oligarchinio verslo plėtros ir politinės korupcijos, sužlugdė smulkų ir vidutinį verslą, kas yra viduriniosios klasės ir pilietinės visuomenės pagrindas. Rezultatus to mes matome labai akivaizdžius, kuomet tarp Lietuvos apskričių (anot mūsų teisinės bazės – regionų) nuo pat pradžių vyksta ne konvergencijos procesai, o divergencija ir to išraiškingiausias rodiklis yra tas, kad Vilniaus apskritis generuoja apie 40 proc. Lietuvos BVP (iš to didžioji dalis tenka pačiam Vilniui). Taigi Vilnius yra beveik pusė Lietuvos. Tad ar nevertėtų mums susirūpinti dėl mūsų regioninės politikos ir pabandyti ją permąstyti ir sukurti jos koncepciją tokią, kuri atitiktų šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Deja dabartinė vyriausybė į regioninę politika parodė savo požiūrį priimdama 2016 m. sausio 6 d. Vyriausybės nutarimą dėl naujo Lietuvos regioninio suskirstymo į sostinės ir vidurio ir vakarų Lietuvos regionus. Taip siekiama neprarasti nuo 2020 m. ES investicinės paramos Lietuvai, kuomet Lietuvos BVP/gyventojui peržengia 75 proc. ES vidurkio slenkstį. Taigi, mes toliau laikomės mechaninio požiūrio, kad reikia paimti kuo daugiau pinigų iš ES, o ne vykdyti tikrą regioninę politiką, kuri garantuotų Lietuvos regionų gyvybingumą, stiprintų regioninį tapatumą ir žmonių „prisirišimą“ prie savo vietovės, bendruomenės ir regiono. O būtent tai yra regionų vystymosi vidiniai ištekliai (endogeninis charakteris), ant ko bazuojasi naujoji regioninės politikos koncepcija. Deja mes vėl vietoje to, kad atsiradus realiai priežasčiai, būtume pasinaudoje tuo ir pradėję vykdyti tikrą regioninę politiką su tikrų regionų suformavimų, nuėjome paprasčiausiu, bet blogiausiu keliu. Neturėdami realios regioninės politikos vargu ar galime tikėtis emigracijos srautų mažėjimo.
Komentarai
Rašyti komentarą