Daug politologų ir apžvalgininkų Lietuvoje ir užsienyje teigia, kad tradicinės partijos išgyvena ideologinę krizę, ko pasekoje mes matome kylančius naujus politinius darinius ir veikėjus. Stebint pasaulio įvykius ir tradicinių partijų lyderių retoriką susidaro įspūdis, kad tradicinės partijos gyvena, kalbant ekonominiais terminais, produkto gyvavimo ciklo pabaigoje, nes nebesugeba prisitaikyti prie naujų realijų ir rinkėjai palengva nuo jų nusisuka. Anot prof. V. Radžvilo, klasikinę horizontaliąją politinę ideologiją kairė-dešinė keičia naujoji vertikalioji ideologija globalizmas-nacionalizmas.
Krikdemiškoji ideologija pastaruoju metu Lietuvoje patiria tam tikrą puolimą, prikišant jai radikalumą, atsilikimą ir aplamai tarsi yra nebesuderinama su šiandienine pasaulio realybe. Tai pastaruoju metu ypač išryškėjo tokiuose socialiniuose klausimuose, kaip šeimos politika, tautiškumas. Dažnai netgi galime rasti tokių teiginių, kuriuose tarsi iškapstoma problema ten, kur jos nėra. Pavyzdžiui prieš kurį laiką viename interneto portale pasirodė straipsnis apie konservatorių rinkėją, kuriame bandoma jį identifikuoti. Anot to autoriaus konservatorius jungia toks abstraktus dalykas kaip „Lietuvos interesas“. Straipsnyje taip pat kalbama apie „stiprėjančią „krikščioniškų vertybių“ demagogiją ir raginama kurti autentišką santykį su tikrąją Romos Katalikų Bažnyčia“ . Tokie teiginiai ir kelia daugiausia klausimų. Visų pirma demagogija yra tada, kai yra manipuliuojama ir sujaukiama visa sąmonės tvarka, ko pasekoje pradedama viskuo abejoti ir dvejoti, nebežinoma „kas yra kas“. Krikščionui, besivadovaujančiam krikščioniškuoju mokslu, tai neturėtų būti priimtina, o vidinės dvejonės, anot katalikiško mokymo, kyla iš silpno tikėjimo, kas yra piktojo veiklos pasekmė. Taigi, krikščionis katalikas turi būti fundamentalus ir nepasiduoti įvairiems reliatyvizmams, tai irgi yra jo pareiga, kylanti iš pareigos tikėti. Tad sunku yra suprasti, kas yra tas tikrasis autentiškas santykis su Romos Katalikų Bažnyčia: ar Lietuvos vyskupai, kunigai ir kiti katalikai, kovoje sovietmečiu už tikėjimą ir trispalvę nėra Romos Katalikų Bažnyčios dalis? Ar tie Lietuvos vyskupai ir kunigai griežtai pasisakantys už tradicinę šeimos sampratą, prieš abortus, už pareigą puoselėti savo tautines vertybes ir pan., nėra autentiškos Romos Katalikų Bažnyčios dalis?
Panašiai yra ir su tuo „Lietuvos interesu“. Kai kada yra tikslinga vartoti abstrakčias sąvokas, siekiant išvengti ilgų aiškinimų ir nukrypimų nuo temos. Tačiau „Lietuvos intereso“ priešpastatymas krikdemiškoms vertybėms, yra visiškas nesusipratimas. Šioje vietoje neįmanoma neprisiminti prieš metus, Vasario 16-osios progą, per Marijos Radiją vestą kunigo Arnoldo Valkausko laidą „Katekizmo komentaras“, kurioje tas santykis ir buvo išaiškintas. Būtent, vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir konkrečiai 4 Dievo įsakymu (kuris teigia „Gerbk savo Tėvą ir Motiną“), kiekvienam žmogui kyla pareiga savo Tėvynei - „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12) . Pagarba Tėvui ir Motinai įpareigoja gerbti ir puoselėti viską, kas su jais susiję – gerbti jų tradicijas, gerbti jų kalbą, gerbti jų palikimą, jų žemę. Kaip toje laidoje sakė kun. A.Valkauskas – Tėvynę gauname kaip Tėvų žemę! Kaip tokiu atveju tikras Krikščionis gali negerbti ir nesirūpinti tuo ką mūsų tėvai ir proseneliai taip saugojo ir puoselėjo? Tikras katalikas pirmiausia turi mylėti Dievą, o jei jis myli Dievą, tai jis taip pat turi gerbti ir mylėti savo Tėvus, su visomis iš to kylančiomis pareigomis. Ar tai nėra pats tikriausias Lietuvos interesas ir pats tikriausias patriotiškumas?
Katalikybė tai yra tam tikras gyvenimo būdas, paremtas sveiku protu ir suvokiant, kad žmogus nėra pasaulio centras, kad nėra atsakingas tik prieš save patį. Todėl krikdemiškoji ideologija lengvai atranda savo vietą įvairiuose socialiniuose pjūviuose. Taip ji savo vietą rado kapitalizmo plėtros užuomazgose, kuomet smarkiai augo socialinė atskirtis. Taip ji rado savo vietą ir Rytų ir Vidurio Europoje, kur buvo aktualūs tautiniai ir religiniai klausimai.
Tarpukario Lietuvoje krikdemiškoji ideologija suvaidino įpatingą vaidmenį valstybės raidoje ir padėjo pamatus kurtis tvariai socialinei ir ekonominei santvarkai. Čia užtenka paminėti Krupavičiaus įvykdytą žemės reformą, padėjusią pagrindus tvariai kaimo bendruomenei kurtis, kas šiuo metu atitiktų smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, kas visuotinai pripažįstama, kad yra pilietinės visuomenės ir demokratijos pagrindas. Taip pat V.Jurgutis, dvasininkas, Lietuvos banko pirmininkas, sukūrė Lietuvos monetarinę politiką, kas leido litui būti viena stabiliausių to metų valiutų ir padėjo minimizuoti Didžiosios depresijos padarinius ir poveikį Lietuvos ūkiui. Kaip rašo V.Valiušaitis, būtent krikdemiškoji mintis leido tuometinei Lietuvai subalansuoti socialinę ir ekonominę politikas ir per tuos 20 metų padėjo tokius pagrindus tolesnei valstybės ir tautos raidai , kuri sugebėjo ištverti sekančius 50 metų nelaisvės ir priespaudos, bei atrasti jėgų atgimti.
Komentarai
Rašyti komentarą