Praeitą savaitę įvykusi žodžiais nebeapsakoma tragedija Kėdainiuose vėl sukrėtė visą Lietuvą. Vėl žvalgomės vieni į kitus ir klausiame, kaip taip galėjo atsitikti, kur čia nesuveikė sistema, kas dėl to kaltas. Bjauru, kad šis kraupus atvejis tapo gera proga kai kam pasireikšti, o taip pat kitus dergti ir žeminti. Jau turbūt akivaizdu, kad per įvyksiančią neeilinę Seimo sesiją bus priimtas pataisytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas praplečiantis smurto sąvokas. Tik labai abejotina, ar vien keisdami ir griežtindami teisės aktus kažką pakeisime. Kiekvienam mastančiam aišku, kad labiausiai nuo nusižengimo ar nusikaltimo atgraso ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas! Tame neišvengiamume ir slypi ne tik visa vaiko teisių apsaugos sistemos, bet ir mūsų visuomenės ir valstybės bėda. Pats įstatymas tėra tik tušti žodžiai surašyti ant lapo. Kad įstatymas veiktų reikia, kad jis būtų taikomas. Kodėl jis nėra taikomas, taip kaip mes norėtume, ir yra turbūt esminis klausimas. Vien tik galvodami apie įstatymų spragas ir sukdami galvas kaip ištobulinti sistemą, turbūt niekada nepasieksime norimo rezultato. Ne veltui yra toks posakis: „yra įstatymas – yra ir apstatymas“. Gali būti prikurta ir teisiškai įtvirtinta daug normų, tačiau ar jos bus taikomos, priklauso nuo konkretaus žmogaus turinčio jam suteiktą teisę jas taikyti arba ne. Tad tiek įstatymo taikymas, tiek ir sistemos veikimas labai smarkiai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Ir čia yra esmė. Visa valstybė yra viena didelė sistema, o kaip ta sistema veikia priklauso ne tik nuo reglamentuojančių teisės aktų, bet ir nuo taip vadinamos darbo kultūros, kas jei paprasčiau kalbėtume – nuo vyraujančių moralinių normų.
Gyvendami savo valstybėje ir būdami jos piliečiai mes turime atitinkamas teises ir pareigas. Mūsų liberalioje visuomenėje visi gerai žinome ir išmanome savo teises, tačiau labai retai tokia pačia apimtimi laisvanoriškai, ir kaip tikri piliečiai, prisiimame mums tenkančias pareigas. Yra žinoma, kad visų gyvenimo situacijų į teisės aktus nesurašyti, o per griežtas reguliavimas tik dar labiau apsunkina ir galiausiai tampa stabdžiu vykdant veiklą. Todėl teisiniame reguliavime neišvengiamas yra tam tikras laisvumas ir galimybė konkrečiu atveju, vadovaujantis sveiku protu interpretuoti ir tada priimti atitinkamą sprendimą. Biurokratinėje sistemoje tai gali reikšti veikti arba neveikti. Žmogus yra silpnavalis ir jei tik yra galimybė neveikti, jis neveiks ir suras šimtą priežasčių tai pateisinti, jei neturės kitokių motyvų. O tas motyvas tai turėtų būti nuo mažens ugdomas atsakomybės ir pareigos jausmas, kuris kiltų ne iš baimės, bet iš meilės ir susivokimo. Būtent to mus moko krikščioniškas tikėjimas ir moralės normos. Dievas yra meilė, o tai reiškia meilė viskam kas Jo yra sukurta ir mums duota. Būtent šitas jausmas verčia perlipti savo ego ir veikti vardan TO, negalvojant apie naudą, sunkumus ar baimę.
Grįžtant prie tos kraupios Kėdainių istorijos, neatmetant Vaiko teisių apsaugos ir teisėsaugos institucijų atsakomybės, gal visgi derėtų pažvelgti šiek tiek giliau, kodėl pas mus tokie dalykai vyksta? Ar viskas čia priklauso nuo valstybės institucijų ir teisinio reguliavimo? Visi žinome, kad ne viskas yra teisinga kas teisėta ir čia būtent yra tas teisės ir moralės santykis. O kokios moralinės normos pas mus dabar yra įsivyravusios. Kokią atsakomybę šioje istorijoje neša mūsų žiniasklaidą, ir šoumenai – kai kurie iš jų praleido gerą progą patylėti. Kokias vertybes jie mums propaguoja savo asmeniniu gyvenimu, kokia jų logika, kuomet kasdien per televizijos kanalus, žiūrimiausiu laiku demonstruojamas kvailumas, bukumas ir beprasmybė, kaip tai įtakoja žmonių protus ir širdis, ypač jaunimo, kurio vertybių sistema dar nėra susiformavusi? Ar ji yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę už to demonstruojamo kvailumo ir žemos moralės pasekmės ar tik žino frazę „žodžio laisvė“?
O tada paklauskime, kur buvo tikrasis berniuko tėvas, kodėl jis nesirūpino savo vaiku, kodėl paliko savo šeimą, kodėl susigundė lengvai dalinamais kreditais ir pabėgo? Galime taip pat kelti klausimą ar berniuko abu tikrieji tėvai buvo pasiruošę sukurti šeimą ir tvirtai jai įsipareigoję? Kodėl taip įvyksta, ar nėra čia ryšio su įvairiomis kontroversinėmis programomis brukamomis į mokyklas, kurios abejoju ar ugdo atsakingumo ir pareigos jausmą? Labai keista, kai tie kurie taip aktyviai pasisako už naujas taisykles neva padėsiančiomis apsaugoti vaikus, tuo pačiu labai pasisako už įvairias laisves ir teises, tačiau iš jų turbūt nesame girdėję pasisakant už įsipareigojimą, atsakomybę. Gal visgi nereiktų bijoti ir nevengti viešojoje erdvėje žodžio dorovė, dorovinis ugdymas, kurie neabejotinai mus riboja ir įpareigoja.
Komentarai
Rašyti komentarą