Politinėje teorijoje seniai žinoma, kad valstybės egzistavimas yra statomas ant 3 ramsčių – teritorijos, valdžios ir tautos. Šį klausimą nuosekliai yra išdėstęs Mykolas Romeris, tarpukario Lietuvos politinis ir visuomeninis veikėjas, savo veikale „Valstybė“. Teritorija yra tas žemės lopinėlis, kuriame gyvena tam tikri žmonės (tauta-populus) ir kurioje veikia tik viena valdžia. Teritorijos svarba yra ta, kad apibrėžia tautą-populus, o taip pat nubrėžia valdžios ribas. Toje teritorijoje gali veikti tik viena valdžia, kuriai tauta paklūsta. Jei toje teritorijoje atsiranda kita konkuruojanti valdžia, tada turime reikalą su anarchija. Valdžia yra tas elementas, kuris kyla iš tautos ir kuri savo valdžią įgyvendina tos teritorijos ribose. Valdžia yra organizacinis organas, kuris yra būtinas tautai organizuojant savo gyvenimą. Valdžios ir tautos santykis yra pavaldinystės santykis, kai tauta paklūsta valdžiai. Tačiau tai nereikia suprasti siaurai. Be pavaldinio nebūtų valdovo, o be valdovo – pavaldinio. Tai yra santykis, be kurio nebūtų ir atitinkamo statuso. Šiuo atveju, tie valdžios ir tautos santykiai yra paremti tam tikrais motyvais, o tie motyvai lemia, kad pavaldinys elgiasi kaip pilietis, o valdžia rūpinasi pavaldiniais, juos gina ir saugo.
Visi šie valstybės sudedamieji elementai tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir sąveikauja. Kaip ir kiekvienoje sistemoje, taip ir valstybėje (kaip didelėje ir sudėtingoje sistemoje) tas tarpusavio priklausomumas reiškia, kad vienam iš elementų sunykus ar kitam imant dominuoti, pusiausvyra sutrinka ir visa sistema gali išsibalansuoti, o galiausiai ir sunykti.
Žvilgtelėjus į Lietuvą dabar ir iš istorinės perspektyvos, kyla tokia mintis, kad egzistencinė Lietuvos problema yra valdžios arba plačiau imant – politinio „elito“ atitrūkimas nuo Tautos. Tas atitrūkimas gali būti įvairių formų, tačiau jo pasekmės galų gale visada būna labai skausmingos Tautai ir Lietuvos valstybei. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, bajorija rūpindamasi savo interesais, sulenkėjo ir nutolo nuo savo pirminio prado. Kaip Mykolas Romeris rašo savo studijoje „Lietuva. Apie Lietuvių tautos atgimimą“, Lietuvių tauta skilo į lenkakalbę bajoriją ir „nuėjo“ palikdama už savęs valstietiją. Pasekmės to galų gale buvo tokios, kad Lietuvos valstybė smarkiai susitraukė, netekdama didelės teritorijos ir netgi buvo netekusi savo sostinės. To pasekmės Pietryčių Lietuvoje mes jaučiame iki šiol.
Dabar mes vėl susiduriame su egzistenciniu iššūkiu, kuomet dėl milžiniškos emigracijos, Lietuva vėl traukiasi. Tik šiuo atveju gyventojų skaičiumi. Jei tai nebus sustabdyta, apie pasekmes net baisu kalbėti... Guodžia tik tai, kad dabar ne XIX ar XX amžius ir tiesioginės grėsmės valstybės sienoms lyg ir nėra. Bet ir tokia paguoda menkai guodžia.
Nėra prasmės kartotis – emigracijos priežastys yra ne vien ekonominės. Socialinė ir pajamų nelygybė Lietuvoje yra pasiekusi katastrofinę ribą. Tai yra pagrindas kilti socialiniams neramumas, o tai yra tiesioginė grėsmė valstybės stabilumui. Liudija tai labai gerai įvykiai atskiruose pasaulio regionuose, ne išimtis yra ir Europa. Taip nutinka, kai valdžia pradeda labiau paisyti stambiojo kapitalo interesų, nei likusių žmonių. Kuomet nenorima kelti dirbantiesiems darbo užmokesčio, o kalbama apie būtinybę įsivežti pigesnės darbo jėgos, yra akivaizdu, nei akivaizdžiau, kad tautos likimas tokiems nerūpi. O taip elgtis ir taikstytis su tuo gali tik tas, kas yra akivaizdžiai atitrūkęs nuo tautos ir besijaučiąs esąs virš jos. Čia ir prasideda valstybės problemos, kuomet valdžia praranda ryšį su tauta, o tauta nebepasitiki tokia valdžia.
Tokioje valstybėje, kur „elitas“ nesiklauso tautos, bus sunku įgyvendinti kokias nors reformas, kad ir tas būtinas. Lietuvoje tai labai akivaizdu kalbant apie aukštųjų mokyklų reformą. Visų pirmą čia pasireiškė simptominė valdžios arogancija, kuomet šios reformos rengimo darbo grupėje dominavo verslo atstovai ir nebuvo nė vieno iš akademinės srities. Tai taip pat matyti ir iš Valstybės kontrolės ataskaitos, kuomet investicijos į aukštąjį mokslą buvo bevertės ir lauktos grąžos nedavė, nes ministerijų valdininkai kūrė iniciatyvas ir programas, kopijuodami vakarų valstybes, manydami, kad geriau žino ko reikia čia vietiniams mokslininkams, taip parodydami savo atitrūkimą nuo realybės. Pasekmės to – rezultatų nedavusios investicijos, o įsipareigojimų našta liks.
Kitas pavyzdys yra 2K projektas ir asmenvardžių rašybos klausimas Seime, kuomet yra ignoruojama bendrapartiečių pozicija ir beveik 70 tūkst. piliečių parašų bei konstitucinis imperatyvas tokį projektą svarstyti, taip pažeidžiant LR Konstitucijos 68 straipsnį.
Reziumuojant mintį, šioje vietoje mums vėl gali būti pavyzdžiu Estija ir jos naujoji Prezidentė Kersti Kaljulaid, į kurios žodžius galėtų įsiklausyti mūsų politinis „elitas“: „Negalima eiti pernelyg toli priekyje negu visuomenė pasiruošusi priimti ir tai yra raktas į kone kiekvieną prieštaringą politinį sprendimą. Taip, tu turi vesti, bet turi būti tikras, kad nepabėgi nuo visuomenės.” Dėja, kaip ir LDK laikais taip ir dabar, panašu, kad mūsų politinis „elitas“ besirūpindamas investicijomis, politiniu įvaizdžiu ir integracija į pasaulines struktūras, pamiršo Tautą! Kadangi politikoje egzistuojančios rašytos ir nerašytos taisyklės sunkiai sudaro prielaidas politiniam „elitui“ atsinaujinti, gal tikrai vertėtų pagalvoti apie Lietuvos švedo Jono Ohmano siūlymą, „kad Seime negalima būtų išbūti daugiau negu, tarkime, 2 ar 3 kadencijas iš eilės“ , bent jau tiems kurie yra renkami pagal partijų sąrašus.
Komentarai
Rašyti komentarą