Visiems yra žinimas posakis „Politika – kompromisų menas“. Tai reiktų suprasti, kad kiekviena pusė padaro tam tikras nuolaidas, tačiau pasiektas laimėjimas vertingesnis abiem pusėms. Tai taip pat reikėtų suprasti, kad tokio kompromiso pasiekimas reiškia klausimo uždarymą bent jau artimiausioje ateityje iki neatsiras naujos aplinkybės. Tačiau ne visi politiniai klausimai yra tokie „paprasti“, kad būtų galima rasti tą kompromisą ir ypač kai politinės galios nelygios ir tame dalyvauja dar kokios nors trečiosios jėgos. Tokiu atveju klausimas prilygsta posakiui „būti ar ne būti“. Tragiškiausia tokiu atveju yra bandymas per prievartą tą tariamą kompromisą primesti, galvojant kad taip bus problema išspręsta, tuo labiau žinant kad toks tariamas „kompromisas“ netenkina nei vienos, nei kitos pusės. Būtent taip dabar bandoma spręsti asmenvardžių rašymą lietuviškuose asmens dokumentuose.
Šių metų kovo pabaigoje TS-LKD narys A. Kubilius pateikė įstatymo projektą dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose. Įdomu tai, kad tas įstatymo projektas beveik pilnai atkartoja G.Kirkilo ir I. Šiaulienės 2015 m. pateiktą įstatymo projektą ir netgi šiek tiek jį praplečia ir matosi, kad tas praplėtimas akivaizdžiai yra taikomas Lietuvos lenkų atžvilgiu. Šioje vietoje norisi atkreipti dėmesį į tam tikrą sistemingą, kompetentingų institucijų jau duotos išvados tuo klausimu nepaisymą. O tokia išvada buvo duota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dar G.Kirkilo ir I. Šiaulienės pateiktam projektui, kurioje vadovaujamasi Konstitucinio Teismo nuostata, kad LR piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau atsižvelgiant į visuomenės poreikius yra siūlomos išimtys: 1) užsieniečiams įgijusiems LR pilietybę, 2) jų sutuoktiniams ir vaikams. Taigi, VLKK yra nustačiusi baigtinį sąrašą atvejų, kuomet galimos ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides. A. Kubiliaus pateiktas įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas iš esmės įteisina rašymą nelietuviškais rašmenimis beveik visiems to norintiems, taip paneigiant tiek LR Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, tiek ir VLKK nustatytas išimtis.
Konstitucinio Teismo doktrina tuo klausimu yra tokia, kad dar 1999 m. LR Konstitucinis Teismas įtvirtino, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė (KT 1999-10-21 nutarimas, Byla Nr. 14/98). 2007 m. LR Konstitucinis Teismas dar stipriau pasisako, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“ (KT 2007-05-05 nutarimas, Byla Nr. 18/06). 2009 m. LR Konstitucinis Teismas savo sprendimu leido asmenvardžius nelietuviška forma rašyti kitų įrašų skyriuje (KT 2009-00-06 sprendimas, Byla Nr. 14/98). 2014 m. sprendime, LR Konstitucinis Teismas nurodo, kad kai kuriais atvejais rašant pase nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo. Tačiau pabrėžiamas konstitucinis imperatyvas saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui (KT 2014-02-27 sprendimas, Byla Nr. 14/98). Lietuvos Vyriausias Administracinis Teismas nagrinėdamas bylą, savo galutine ir neskundžiama nutartimi nusprendė, kad dokumentuose asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, kartu įrašant ir nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma (LVAT 2017-02-28 nutartis, Administracinė byla Nr. A-2445-624/2017).
Kitas įdomus aspektas yra, kad šio klausimo reguliavimas susiejamas su Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisyklėmis. Įdomumas slypi tame, kad toks reguliavimas susaisto mus su politiškai mums nepavaldžia tarptautine institucija, kas brandžiam politiniui elitui turbūt neturėtų būti politiškai priimtina.
Galiausiai, pateiktas projektas beveik nesprendžia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) reikalavimų dėl Lietuvos lenkų asmenvardžių rašybos, kadangi nenumato galimybės naudoti specifines lenkų abėcėlės raides (o būtent toks yra keliamas reikalavimas). Kai kurios lenkiškos pavardės to pasekoje nei kiek nepriartėtų prie lenkiškos formos. Tai galimai dar labiau tarpusavyje diferencijuotų Lietuvos lenkus, padarant vienus su tikra lenkiška forma už kitus ir įneštų tik dar daugiau sumaišties. Žinant, kad LLRA-KŠS reikalauja pilnos lenkiškos formos, tai būtų tik tarpinis variantas ir neatimtų iš jų galimybės toliau kelti tuos pačius reikalavimus. Politiškai žiūrint į šį klausimą, proveržio lietuvių-lenkų santykiuose nebūtų padaryta, ir Lietuva toliau liktų “neįvykdžiusi savo įsipareigojimų“.
Taigi, politika yra kompromisų menas, tačiau kai kada geriausias „kompromisas“ yra aiškios vertybinės nuostatos prieš reliatyvizmą arba tol kol neįmanoma pasiekti naujo kompromiso, laikytis ankstesnio kompromiso, kuris yra 1992 m. Tautos priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Komentarai
Rašyti komentarą