Šią savaitę Lenkijoje buvo išplatintas taip vadinamas „Buvusių Prezidentų atviras laiškas“ pavadintas „Grąžinkime demokratinę teisinė valstybę“, kurį be buvusių trijų Lenkijos Prezidentų pasirašė ir daugiau politikų, tame tarpę buvęs premjeras, keli užsienio reikalų ministrai, tame tarpe Radoslavas Sikorskis, bei kai kurie buvę Solidarumo veikėjai. Laiško esmė yra sudėta į 5 punktus, kuriuose kviečiama laikytis Konstitucinės santvarkos, gerbti Konstitucinį Teismą ir teisėjus, opozicija kviečiama vienytis ir nepasiduoti spaudimui, palaikomas KOD (Demokratijos gynimo komitetas) ir palaikomos tarptautinių institucijų iniciatyvos „ginti“ demokratiją Lenkijoje. Laiške iš esmės teigiama, kad PiS atsako už dabartinę politinę krize Lenkijoje ir, kad PiS nesiruošia keisti savo politinio kurso.
Tačiau turbūt giliau pasižiūrėjus Lenkijos politinį gyvenimą matyti, kad nėra viskas taip aišku, o atsakomybę už dabartinę padėtį turi prisiimti ir buvusios valdžios. Visų pirmą truputi keistai atrodo opozicijos kaltinimas konstitucinės-politinės krizės sukėlimu ir valdžios uzurpavimu, kuomet pati dabartinė opozicija į Konstitucinį Teismą paskyrė daugiau teisėjų nei turėjo teisės. Politikoje yra normalus dalykas, kad kiekviena politinė jėga nori turėti sau palankių teisėjų kuo daugiau ir taip pat normalus dalykas, kad politinė priešininkė to nenori, o stengiasi tam priešintis. Esant interesų nesuderinamumui tam ir yra sukuriamos taisyklės, kad sistema veiktų sklandžiai ir skaidriai. Tad šioje vietoje galima drąsiai kelti retorinį klausimą, kas čia labiau kaltas dėl susidariusios konstitucinės-politinės krizės, kuomet tų taisyklių nesilaikoma ir jas pažeidžiant į Konstitucinį Teismą bandoma „prakišti“ daugiau „savo“ teisėjų nei tos taisyklės leidžia. Ar tai nėra irgi bandymas uzurpuoti vieną iš valdžių sistemos? Kaip tokiu atveju turi elgtis politiniai oponentai atėję į valdžią? Ar jie turi pasyviai toleruoti neteisėtą pastatymą prieš faktą? Tad klausimas dėl to, kas išprovokavo šią patinę konstitucinę-politinę krizę lieka atviras… Visiems suprantama, kad tokia padėtis nėra gera, tačiau taip pat panašu, kad nei viena pusė nėra pasirengusi nusileisti. Anot lenkų kolegų, viltis dabar yra metų pabaigoje, kuomet turės keistis Lenkijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, kuris yra siejamas būtent su PO.
Kalbant apie Lenkijos atieuropietišką retoriką, tai čia visų pirmą reiktų kelti klausimą ar labai jau čia Lenkija išsiskiria iš kitų Vidurio-Rytų Europos valstybių ir net galiausiai iš kai kurių Vakarų Europos valstybių. Čia galima paminėti ir Brexit'ą, ir Olandijos referendumą ir Danijos įvykius, galiausiai ir pačioje Vokietijoje didelį populiarumą turinčia ultradešinę partiją „Alternatyva už Vokietiją“ bei Prancūzijoje Marine Le Pen „Nacionalinį Frontą“. Visą tai rodo, kad ne viskas gerai yra su dabartine politine sistema Europoje ir tradicinės partijos truputėli vėluoja reaguodamos į naujus iššūkius. Turbūt vargu ar žmonės mestųsi į kraštutinumus, jei būtų patenkinti esama padėtimi.
Nepriklausomai nuo to, ar Lenkijos politikai atvirai deklaruoja norą tapti viena iš didžiųjų ES žaidėjų, ar ne, toks siekis be abejonės yra. O Lenkijos dydis ir politinė tradiciją jai tai leidžia ir net įpareigoja, tvirčiau ginti savo nacionalinius interesus. Kaip žinia kai kurie tie interesai, ypač užsienio politikos srityje, mums labai artimi ir labai parankūs. Tuo tarpu taip pat žinome, kad didelė dalis Vakarų Europos valstybių turi labai pragmatinį požiūrį į mūsų didžiąją rytų kaimynę ir yra linkusios nekreipti dėmesio į Vidurio-Rytų Europos valstybių interesus, dėl to pozicija dėl ES politikos Rusijos atžvilgiu dažnai nesutampa. Todėl turbūt sunku pavadinti be pagringo dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Vitoldo Vaščykovskio teiginį, kad atrodo, kad Vokietijai labiau rūpi Rusijos interesai nei Lenkijos. Bet ar dėl to kaltinti antieuropietiškumu yra pagrindo, labai abejotina.
Nors politinė dabartinė situacija Lenkijoje yra vaizduojama kaip demokratijos pabaiga ir diktatūros užuomazgos. Visgi tai labiau yra panašu į dviejų labai ideologiškai susipriešinusių politinių titanų dvikovą, kurioje abi pusės laužo taisykles, tad kaltinti, kad viena pusė yra labiau kalta nei kita yra tiesiog nerimta. Nedaug kas politologų Lenkijoje dabar baiminasi dėl demokratijos padėties ir daugumai kelia juoką įvairūs palyginimai su 1933 m. Nacistine Vokietija ar tarnavimu Rusijos interesams. Galvojant apie tarnavimą Rusijai, tai visiškas absurdas, nes turbūt didesnės antirusiškos politinės partijos Lenkijoje nėrasime. O jei prisiminsime Lecho Kačinsio žūtį ir visas Smolensko katastrofos aplinkybes, tai toks kaltinimas išviso tampa absurdiškas. Visa tai yra labiau panašu į opozicijos negebėjimą pripažinti triuškinamą pralaimėjimą ir desperacinius veiksmus ir bandymus įvairiais būdais menkinti naująją valdžią. Ir metodai čia nesirenkami, tai liudija ir įvairūs straipsniai apie Prezidentinės poros santykius ir galimas skyrybas, ar bandymas Prezidento žmonai „prikabinti“ žydišką šleifą. Visa tai rodo, kad liberalioji Lenkijos žiniasklaida taip pat nėra tokia jau liberali ir pasiduoda politiniams žaidimams ir manipuliavimu žemaisiais žmonių instinktais. Tuo tarpu dabartinė valdžia turi didelį visuomenės pasitikėjimą, o opozicijos populiarumas toliau menksta.
Komentarai
Rašyti komentarą