Pastaruoju metu Lietuvoje labai populiaru tapo terminas „tarptautiškumas“, neaplenkė tai ir mokslo visuomenės. Tai tapo kone privalomu atributu bet kokioje mokslinėje veikloje, be ko dažnai neįmanoma įrodyti mokslinės veiklos pridėtinės vertės, jau nekalbant apie finansavimą. Visam mokslininkų įdirbio vertinimui irgi „įjungiamas“ tarptautiškumo matmuo. Mokslininkai kone per prievartą verčiami rašyti straipsnius anglų kalba ir spausdinti juos užsienio žurnaluose, įtrauktuose į įvairias tarptautines duomenų bazes. Mokslininkai vertinami dėl jų cituojamumo indekso, nes tai suponuoja straipsnio aukštą kokybę. Tačiau ir šioje vietoje galima išgirsti apie visokiausias įmanomas gudrybes...
Gerai kai tavo tyrimų objektas yra fiziniai ir tikslieji mokslai, kurie yra bendri visai žmonijai ir pasauliui ir konkrečiu objektu pasaulyje domisi daug mokslininkų, kas leidžia pasiremti vieni kitų darbais ir įžvalgomis. Tačiau ką daryti socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams, tyrinėjantiems konkretaus sociumo įpatybes, kurių tyrimų objektas yra vietinio lygmens, labai specifinis ir dėl to juo besidominčių nėra daug? Pagal dabartinę Lietuvos vertinimo sistemą pasirinkimas yra kuklus: arba turi keisti savo tyrimų objektą ir persiorientuoti į populiarų, „tarptautinio“ lygmens tyrimų objektą arba susitaikyti dėl menkesnio vertinimo ir su pastoviu „spaudimu“ dėl netarptautiškumo. Arba galima rašyti ir bandyti „prastumti“ angliškus tekstus į „tarptautinius“ žurnalus, nes į prestižinius tarptautinius žurnalus su dabartine mūsų valstybės mokslo finansavimo politika, tiesiog neįmanoma - „jėgos“ per silpnos. Tik šioje vietoje kyla klausimas kam nuo to tarptautiškumo yra geriau. Žinoma, visada atsiras tokių kurie pasakys, kad prašau, yra ES finansavimo šaltinis HORIZON2020, tiktai kas tuo domisi, tai žino, kad čia irgi yra tarptautiškumo reikalavimas, t. y. problema turi būti aktuali europiniu mastu. Taigi Lietuvos politinės sistemos arba dzūkų tarmės tyrimų finansavimo iš HORIZON2020 tikrai negausi.
Žinoma, tarptautinis pripažinimas ir žinomumas yra gerai ir to niekas nekvestionuoja. Tik problema pas mus yra tame, kad pastoviai yra nukrypstama į kraštutinumus. Pavyzdžiui dabar Lietuvoje yra reikalavimas, kad mokslinių disertacijų gynimo komisijoje būtų bent vienas kviestinis mokslininkas iš užsienio. Gerai, kai pavyksta prisiderinti prie kokio užsienio universitete dirbančio lietuvio vizito, tačiau tai daugiau retos išimtys. Toks imperatyvus reikalavimas ne tik kad neprideda mokslinės vertės, bet dažniau sukuria iškreiptą situaciją, kuomet į gynimą vykstantį lietuvių kalbą atvyksta mokslininkas-svečias dažniausiai nemokantis lietuvių kalbos, perskaitęs tik disertacijos santrauką anglų kalba. Kiek toks jo dalyvavimas duoda naudos yra daugiau negu akivaizdu. Be visa to, dar yra užkraunama finansinė našta tiek universitetams, tiek ir jauniesiems mokslininkams, nes kažkas tokio vizito išlaidas turi apmokėti. Dėl to kviestiniai komisijų nariai dažniausiai kviečiami iš kuo artimesnės šalies, o ne žiūrint jo realios kompetencijos ginamo darbo objekto srityje. Tokia situacija daugiau panaši „į juoką pro ašaras“, nei į tylų, nuoseklų ir prasmingą mokslininkų darbą.
Žinoma, visada galima kontra-argumentuoti, kad reikia pradėti rašyti angliškai ir nekils tokių problemų. Tačiau šioje vietoje susikerta du skirtingi požiūriai į lietuvių kalbą, jos svarbą. Jei mes lietuvių kalbą matome tik kaip buitinę, tada belieka tik palaikyti tokius reikalavimus. Bet, jei mums rūpi lietuvių kalba, mes norime, kad vystytųsi ir užimtu deramą vietą pasaulio kalbų tarpe, tada mes turime ją rūpintis, puoselėti ir propaguoti. Tik vartojama kalba įvairiose srityse gali tobulėti, vystytis ir plėsti savo žodyną bei terminologiją. Būtent vartojimas neleidžia kalbai „užsidaryti“ savame kiaute ir leidžia jai prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių. Tai reiškia, kad jei mums rūpi lietuvių kalba, tai mes turime ja, tarp viso kito, rašyti ir mokslinius straipsnius, nes tik taip ji vystysis tam tikroje mokslo srityje, o iš ten pasieks ir plačiosios visuomenės žodyną. Kas gi kitas jei ne mes patys turime galvoti ir sugalvoti įvairius mokslinius terminus, apibrėžiančius tam tikrus reiškinius. O kaip turėtų tas procesas vykti, kai mes patys save skatiname moksliniuose reikaluose vartoti svetimą kalbą. Be to mūsų kalba bus atskirta nuo šiuolaikinio gyvenimo reiškinių ir …. jei neišnyks, tai ir vėl liks viena iš archaiškiausių pasaulio kalbų.
Jei mes tokio požiūrio nesilaikome, tada skatinkime daugiau rašyti užsienio kalbomis, kad tik įtiktume kažkieno poreikiams. Bet tada galima drąsiai kelti klausimą dėl Valstybinės kalbos inspekcijos reikalingumo, galiausiai galime padėkime taupyti ES pinigus ir atsisakykime lietuvių kalbos, kaip vienos iš oficialių ES kalbų – nebereiks daugybės ten dirbančių vertėjų, sutaupysime daug popieriaus ir vietos serveriuose.
Ieškant balanso tarp tarptautiškumo ir tautiškumo svarbu yra per daug nenukrypti į vieną ar kitą pusę, kad nepadaryti žalos vienai ar kitai pusei. Čia svarbu yra išlaikyti pusiausvyrą, o valstybė galėtų pagalvoti, kaip padėti mokslininkams būti ne vien tarptautiškais, bet ir tautiškai sąmoningais, mylinčiais savo kalbą ir norinčiais, kad jų straipsnius skaitytų ne vien užsienyje, bet jie būtų prieinami ir plačiajai Lietuvos visuomenei.
Komentarai
Rašyti komentarą