Neseniai pasibaigęs Davoso Pasaulio ekonomikos forumas dideliu optimizmu nepasižymėjo. Dalis garsiausių pasaulio ekonomistų prognozuoja naują krizę, o Davoso išvakarėse NVO „Oxfam“ paskelbtas tyrimas rodo, kad 1 proc. pasaulio turtingųjų valdo daugiau turto nei likusioji 99 proc. žmonijos. Tai rodo, kad laisvoji rinka negeba užtikrinti tos socialinės-ekonominės pusiausvyros. Ši problema pasireiškia ne tik valstybės vidaus mastu, bet ir atskirų pasaulio regionų mastu. Auganti praraja tarp turtingųjų ir vargšų didina ir įtampą ir nepasitikėjimą tiek tarp vyriausybių ir atskirų piliečių, tiek ir tarp atskirų turtingų ir neturtingų regionų. Ta priešprieša ypač išryškėjo per Paryžiaus pasaulinę klimato kaitos konferenciją. Pasaulis susiduria su naujais geopolitiniais sunkumais, kurie didina nepasitikėjima pasauline sistema ir grasina ekonominiam stabilumui. Tie geopolitiniai iššūkiai tokie kaip „Islamo valstybė“, „Brexit“ ar Ukrainos eurointegraciniai siekiai išryškinę Rusijos antivakarietiškas nuostatas ir galiausiai imigrantų krizė, kuri smarkiai pakenkė Europiniam solidarumui ir išryškino ES vertybinį silpnumą. Georgas Sorosas atvirai tvirtina, kad Europos Sąjunga „byra“.
Darosi akivaizdu, kad ligšiolinės pastangos mažinti tą atotrūkį buvo nesėkmingos. Kyla klausimas kodėl? Šiuolaikiniame sumaterialėjusiame pasaulyje ir tos pastangos turėjo grynai meterialinę prasme ir buvo vykdomas, paprastai tariant, duodant pinigų įvairioms programoms, kurios turėjo padėti pakilti iš dugno. Teorijoje ir praktikoje jau seniai yra pastebėta ir įrodyta, kad nuolatinis šelpimas neskatina pačiam imtis iniciatyvos ir ugdo išlaikytinio sindromą. Taip gali susiformuoti ištisos išlaikytinių kartos ir kastos. Tad šioje vietoje kyla klausimas, kokį vaidmenį čia gali vaidinti ta nematerialioji pusė, t. y. vertybinė pusė. Juk akivaizdu, kad be pačio individo pastangų, niekas neprivers jo imtis iniciatyvos ir keisti save ir aplinką. Suprantama, kai kada reikia tam tikro impulso iš šalies, iš trečiųjų asmenų, kad ta iniciatyva gimtų, tačiau tas impulsas nebūtinai turi būti piniginė injekcija, dažniau moralinis palaikymas yra daug vertingesnis.
Lenkijos Prezidento Andrzejaus Dudos patarėjas prof. Andrzej Zybertowicz teigia, kad be vertybių sunku tikėtis vystymosi. Vertybių sistema kuria individo ir kolektyvinį tapatumą. Kaip teigia autorius, stiprus tapatumas sudaro prielaidas intelektualiniam savarankiškumui ir suteikia pasitikėjimo savo valstybe, o veikiant kūrybingai galima puikiai pasinaudoti globalizacijos procesais siekiant nacionalinių tikslų. Stiprus tapatumas ir intelektualinis savarankiškumas yra atsvara postkolonialiniam mąstymui, kurio pagrindinė prielaida, kad visi kiti yra stipresni ir prie jų reikia prisitaikyti, pačiam bandyti kažką keisti yra beprasmiška.
Tapatumas yra neatsiejamas nuo įsipareigojimo savo aplinkai, bendruomenei ir galiausiai tautai. Šioje vietoje darosi akivaizdu, kad tapatumas, kaip vertybinė sistema turi būti pradedamas formuoti žemiausiame visuomenė lygmenyje, pradedant nuo šeimos, bendruomenės, regiono. Taip regioninė politika tampa svarbiu instrumentu siekiant sėkmingos valstybės raidos. Nes akivaizdu, kad regioninė politika su stipriais bendruomeniniais ryšiais, palaiko pamatinių vertybių sistemą ir tampa atsvara globalizacijos procesams, kurie grasina paskandinti savyje bet kokį savitumą. Tokiu būdu regioninė politika turi galvoti ne vien tik apie ekonominį dėmenį (kaip dažnai dabar tai suvokiama), bet nė kiek nemažiau apie socialinį-kultūrinį dėmenį, palaikantį tapatumą, kaip vertybinę sistemą, kurio neatsiejama dalis yra moralinis įsipareigojimas savo bendruomenei ir regionui. Tas įsipareigojimas dar gali būti vadinamas meile savo gimtinei, tėviškei ir tai būtų regioninio vystymosi ir iniciatyvų „iš apačios“ šaltiniu.
Beje, tokių pavyzdžių Lietuvoje yra pakankamai, kaip žmonės savo darbu sugeba stebuklus padaryti ir tuo net kitus „užkrėsti“. Deja žiniasklaidos dėmesio daugiau sulaukia kriminalinės naujienos ir politiniai skandalai, nei tokios savaitgalinės TV3 laidos, kaip „Svajonių sodai“ ar „Svajonių ūkis“, rodančios kaip provincijos gyventojai, savo meilė ir darbu gali keisti ir puošti Lietuvą.
Komentarai
Rašyti komentarą