Šią savaitę 2015-01-05 d., antradieni, per LRT laidą „Dėmesio centre“ buvo kalbama apie susidariusią padėtį Lenkijoje po naujos valdžios atėjimo. Neapseita ir nepaliečiant lietuvių-lenkų, Lietuvos-Lenkijos santykių. Kaip visada pagrindinė tų blogų santykių priežastis yra įvardijama asmenvardžių ir vietovardžių rašyba, kas jau tampa kaip gimtoji nuodemė. Pašnekovu buvo R. Valatka, pristatytas kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Kiti pašnekovai tai Laurynas Kasčiūnas ir Czeslaw Okinczyc, kuris irgi pristatytas kaip ambasadorius ir Nepriklausomybės Akto signataras. Įdomi detalė yra tai, kad atvertęs lrs.lt internetinį puslapį ir susiradęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų sąrašą, signataro anei Czeslaw Okinczyc, anei Czesław Okińczyc nėra. Yra tik kitas asmuo su panašia pavarde – Česlav Okinčic. Kiek nuovoka savo, tai Česlav Okinčic nei vardo, nei pavardės nepasikeitė ir toliau Lietuvos dokumentuose yra kaip Česlav Okinčic. Neatmetama galimybė, kad pas minėtą asmenį yra noras savo vardą ir pavardę rašyti vadovaujantis kitomis taisyklėmis, tačiau deja šiuo metu Lietuvos teisė to neleidžia. Tad nesuprantu, ar LRT suklydo Czeslaw Okinczyc įvardindama kaip mūsų Nepriklausomybės Akto signatarą?
Baigiant juokus, visi suprantame kas ir kaip, ir kokia viso šio reikalo esmė. LRT demonstruodama begalinę „toleranciją“ užbėga įvykiams už akių ir vardus ir pavardes jau rašo pagal galimai naująjį įstatymą, kuris dar negalioja (ir aplamai neaišku ar bus priimtas) ir yra projekto stadijoje. Yra toks iš lotynų teisės atėjęs posakis dura lex, sed lex, kas reiškia, kad nors įstatymas ir yra kvailas, tačiau jis vis tiek lieka įstatymu ir jo privalu laikytis ir gerbti. Tik taip yra ugdoma pagarba teisei, užtikrinama teisinė tvarka ir teisės viršenybės principas. Deja, bet kai kuriems angažuotiems LRT laidų redaktoriams ne teisė yra karalius, bet jų „geri norai“ yra aukščiau už pagarbą teisei ir tradicijai (Non rex est lex, sed lex est rex).
Taip prasideda dvigubi standartai. Jei panaršytume po LRT mediateką rastume daug daugiau atvejų, kuomet nelietuviški vardai ir pavardės rašomi taip kaip yra užrašyti dokumentuose (t. y. lietuviškais rašmenimis), tačiau kažkodėl vieniems yra suteikiama didesnė „garbė“ nei kitiems. Ar tai nėra dvigubi standartai? Tačiau glumina tai, kad LRT, kaip nacionalinis transliuotojas išlaikomas iš Lietuvos mokesčių mokėtojų leidžia sau nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos piliečių pavardes rašyti kitaip, nei jos yra užrašytos Lietuvos Respublikos dokumentuose.
Aplamai, Lietuvos viešojoje erdvėje yra susidariusi gana keista situaciją kalbant apie lietuvių-lenkų santykius. Atrodo, kad tie lietuvių-lenkų santykiai tai tik Lietuvos lenkų problemos. Atrodo, kad nei lietuviai Lenkijoje, nei galiausiai lietuviai Lietuvoje LLRA administruojamose savivaldybėse problemų neturi ir gyvena kaip „inkstai taukuose“. Kad būtų objektyviau galiu pavardinti. Paskutinė naujiena iš Seinų: paaiškėjo, kad Seinų valdžia praeitais metais Seinų „Žiburio“ gimnazijai kažkokių būdų nuslėpė ir neatidavė apie 1 mln. zlotų. Seinų burmistras bandė skolą „grąžinti“ įtraukdamas ją į šių metų biudžetą, tačiau Tarybą tokį biudžetą atmetė. Taigi, skola dingo. Jeigu panašus dalykas paaiškėtų Lietuvoje ar irgi būtų tokia pat tyla? Pas mus tik truputi patriukšmaujama, kai po Valstybės kontrolės audito paaiškėja kad LLRA savivaldybėse ne visiškai teisingai dalinamas mokinio krepšelis, tačiau kaip tos istorijos užsibaigia dažnai lieka nepaviešinta. Kitas pavyzdys – Berzniko kapinės. Lenkijos pusė sako, kad tai Bažnyčios kompetencija ir jie kištis negali. Tik ar tikrai nėra būdų to reikalo sutvarkyti, o gal nėra noro?
Dabar keletas pavyzdžių kaip gyvena lietuviai Vilniaus rajone. Ar teko kam nors girdėti, kad lietuviai iš Vilniaus raj. bėgtų atgal į miestą? Skamba absurdiškai, deja tokia realybė (reiškinys nėra masiškas, bet pavieniai atvejai žinomi ir žinomos priežastys). Darželių ir mokyklų problema daugiau mažiau žinoma, tačiau yra ir kitų, pvz. susisiekimo organizavimas. Kai kurios šeimos tiesiog nebeišgali savo vaikų vežioti į būrelius mieste (nes rajone jų nėra), nes tai nemažai kainuoja ir laiko ir pinigų ir sveikatos (pats tą darau, todėl žinau), tuo tarpu savivaldybė piktybiškai to klausimo nesprendžia, reikalingas linijas naikina, tačiau gali kur nors paleisti liniją dėl kelių žmonių (pvz. trečiadieniais liniją Šeškinės poliklinika – Brinkiškės). Kas gali paneigti, kad tai nėra tyčinė veikla, juk dėl kiekvieno balso čia vyksta arši kova, o kuo mažiau lietuvių, tuo didesni LLRA šansai. Tokių ir panašių pavyzdžių pririnkti galima daugybę, tik ar yra pas mus kam juos išklausyti ir galiausiai padėti išspręsti. Juk pas mus tokie žmonės jau tapo nacionalistų ir fundamentalistų sinonimu, su kuriais niekas nenori tapatintis ir jų draugijos vengia. Ir taip mes turime užburtą ratą.
Esu giliai įsitikinęs, kad būtent toks šito klausimo supaprastinimas, visko matymas tik iš vienos pusė, priešingos nuomonės marginalizavimas ir varo mūsų santykius į mato būklę ir juos dar labiau blogina. Tik matydami šių santykių visumą, pradedant nuo istorinio konteksto ir baigiant šiandienos abipusėmis problemomis, kurios turi būti abipusiai aiškiai įvardintos ir kitos pusės pripažintos, mes galime pradėti bandyti juos gerinti. Santykiai gali būti gerinami tik tada, kai abi pusės pripažįsta savo klaidas, bando jas atitaisyti ir atsiprašo. Lietuvių-lenkų santykiai niekada nepagerės, jei nebus pradėta į juos žiūrėti visapusiškai ir kompleksiškai, nesivadovaujant aklais pariteto principais ir jei jie bus gerinamai tik vienos pusės sąskaita!
Komentarai
Rašyti komentarą