Pastaruoju metu, Vakarų pasaulis vėl susiduria su didėjančia terorizmo grėsme. Maža to, šis klausimas yra glaudžiai susijęs su pabėgėlių krize ir šios krizės sprendimo paieškomis. Labai dažnai šiame kontekste girdimas kolonializmo akcentas, ko pasekoje buvo sujauktas natūralus tų visuomenių vystymasis. Be abejonės didelė dalis tiesos tame yra. Tačiau nemažiau klaidų matyt padaryta ir post-kolonijinėje Vakarų politikoje, kuomet dėl tos kolonijinės praeities buvo stengiamasi „išpirkti“ savo kaltę teikiant paramą besivystančioms šalims.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra labai kilni ir žmogiška veikla, kuria siekiama padėti besivystančioms šalims. Deja moksliniai tyrimai ir užsienio paramos istorija dažnai liudija ir priešingus dalykus. Visų pirmą, kaip rodo statistika, nežiūrint to, kad paramos mąstai išaugo kelis kartus, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargingųjų ne tik kad nesumažėjo, jis net padidėjo. Didelė problema čia slypi pačiame užsienio paramos apibrėžime. Plačiausia prasme parama yra visokiausių išteklių perkėlimas iš donoro gavėjui, t.y. fizinės gerybės, įgūdžiai ir technologijos know-how, finansinės dovanos ar paskolos. Tačiau praktikoje čia kyla dar daugiau klausimų ir ne visa parama yra traktuotina kaip tikra parama. Dažnai ta parama turi mažai ko bendro su ketinimais kelti žmonių gerbūvį tose besivystančiose šalyse. Ilgus dešimtmečius didelė problema buvo politizuota ir savų ekonominių interesų vedama užsienio parama, kuomet didžiosios valstybės siekdamos savo užsienio politikos tikslų, užsienio paramą naudojo kaip vieną iš užsienio politikos instrumentų. Ne veltui teorijoje, priklausomai nuo motyvų, paramos gali būti įvardijamos kaip politinė, ekonominė, kultūrinė, humanitarinė ar net karinė. Kaip labiausiai žalingos yra įvardijamos politinė ir ekonominė, kadangi jos tikslai būna visiškai nesusiję su gavėjo poreikiais, o atspindi donorų siekius – politinius ir ekonominius. Čia gali pasirodyti, kad „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, tačiau reikia turėti omeny, kad paprastai tokią paramą lydi tam tikri įsipareigojimai. Be to dažnai santykiai tarp gavėjo ir donoro nėra tolygūs ir gavėjas neturi teisės rinktis savo nuožiūrą, to ko labiausiai jis mano esa reikalinga, o yra priverstas imti tai ką donoras siūlo. Taip išsivystė kita aktuali problema, taip vadinama „susieta parama“ (angl. tied-aid). Šia parama dažnai valstybės gavėjos yra įsipareigojusios dali gautos paramos išleisti valstybėje donorėje. Tokiu būdu dažnai yra visiškai iškreipiama paramos logika, o dažnu atveju čia suveikia donorių vietinio verslo rėmimo užkulisiai. To pasekoje dažnai parama pakliūna į visiškai „tuščią“ ir neparengtą terpę, kur ji visiškai netenka savo prasmės. Taip yra pvz., kuomet parengiami tokie specialistai arba pastatomi tokie objektai, kurie vakariečių požiūriu gal ir yra labai perspektyvūs, tačiau kažkur dykumoje, džiunglėse ar tiesiog neišvystytoje visuomenėje ir jos infrastruktūroje, jie visiškai neturi pritaikymo.
Žinant, kad dažnai besivystančiose šalyse demokratija yra labai silpna arba jos aplamai nėra, tai šioje vietoje didelė problema tampa korupcija. Statistika šioje vietoje vėl tampa negailestinga ir įvairūs skaičiavimai rodo, kad dažnu atveju tik nedidelė dalis tos paramos pasiekia tuos, kam ji skirta, o didžioji dalis prapuola korupcijos labirintuose. Kaip rodo atlikti tyrimai Afrikoje, šis reiškinys susijęs su paramos teikimo faktu, kuomet skiriamos paramos kiekis yra atvirkščiai proporcingas demokratijos lygiui, t. y. kuo daugiau skiriama paramos, tuo mažiau ten yra demokratijos, nes priėjimas prie valdžios sąlygoja priėjimą prie skirstomų išteklių ir tai skatina tos valdžios siekti ne visada demokratinėmis priemonėmis.
Didelį nevienareikšmį vaidmenį, kalbant apie užsienio paramos augimą XX a. 7-8 dešimtmečiuose suvaidino Vakarų šalyse įsikūrusios įvairios NVO, kurios dažnu atveju spekuliuodamos šiurpinančiais vaizdais ir visuomenės jautrumu, darė milžinišką spaudimą savo vyriausybėms, kad paramos apimtys būtų didinamos. Taip buvo išugdytas „išlaikytinio sindromas“, kuomet dauguma Afrikos valstybių yra tiesiogiai priklausomos nuo skiriamos paramos ir tik jos pagalba, tos valstybės geba vykdyti savo pagrindines funkcijas. Kadangi parama dažnai būdavo „banguojanti“ priklausomai nuo ekonominės padėties pačiose valstybėse donorėse, tai labai neigiamai atsiliepdavo valstybių gavėjų stabilumui. Ryškiausias to pavyzdys yra laikotarpis po Šaltojo karo pabaigos, kuomet nebelikus poreikiui politiškai konkuruoti dėl įtakos, Afrikoje daugiau kaip 10 valstybių kilo pilietiniai konfliktai, o paskutinysis ryškiausias yra Malyje, kur Prancūzija prašo kitų ES šalių pagalbos ir Lietuva čia irgi prisideda.
Situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę, stengiamasi visiškai atsisakyti „susietos paramos“. Svarbus veiksnys yra tas, kad suprastas kaimo plėtros vaidmuo kovojant su skurdu. Kadangi dauguma besivystančių valstybių yra agrarinės valstybės, tai šio sektoriaus tinkamas sutvarkymas sudaro geras prielaidas kovai su skurdu. Šioje vietoje nerimą kelią tik naujai beįsiplieskianti rytų-vakarų priešprieša ir to pasekoje kylanti grėsmė konkuruoti dėl politinės įtakos besivystančiose valstybėse. Ar nesugrąžins tai visko į senas vėžias?
Komentarai
Rašyti komentarą