Antradienį Lenkijos VRK patvirtino, kad PiS turės daugumą Lenkijos Seime ir galės be partnerių formuoti vyriausybę. Dabar PiS turi dauguma Senate, turi savo Prezidentą ir čia yra tam tikra teorinė grėsmė dėl valdžios koncentracijos vienos partijos rankose, galimą Lenkijos Konstitucijos keitimą ir Prezidento galių stiprinimą. Ar taip įvyks – po kol kas sunku spėti.
Stebint Lenkijos rinkimų rezultatus iš Lietuvos, kyla du pagrindiniai klausimai: 1) ką tai reiškia prieš kitais metais įvyksiančius Lietuvos Seimo rinkimus, ar tai viltingas ženklas TS-LKD? ir kitas klausimas, 2) kaip dabar klostysis Lietuvos-Lenkijos santykiai?
Tai kad dešiniosios jėgos daugelyje Europos valstybių grįžta į valdžią ir darosi vis reikšmingesnės politiniame gyvenime, jau kurį laiką stebimas reiškinys. Tačiau reikia pastebėti, kad dešinė dešinei nelygi ir ten kur vadinamos dešinios partijos išlaikė valdžią joms smarkiai „ant kulnų“ lipa dar labiau dešiniosios jėgos. Ryškiausi pavyzdžiai čia yra Jungtinė Karalystė ir Vokietija, tačiau paminėjimo vertos ir Švedija su Suomija tradiciškai socialdemokratinės valstybės. Tad šioje vietoje turbūt klausimas galėtų būti keliamas plačiau ir bendriau apie visą politinę sistemą, jos esamas ydas ir negebėjimą adekvačiai reaguoti į naujus iššūkius.
Kalbant apie PiS pergalę, tai daugelis tiek Lietuvos, tiek Lenkijos apžvalgininkų pažymi politinės kampanijos metu pakankamai stipriai akcentuotus socialinius klausimus, kaip pensinio amžiaus grąžinimas, išmokos šeimoms ir tt. Tačiau abejotina, kad tiek daug rinkėjų galėjo tiesiai ant tokių pažadų „užkibti“, tuo labiau, kad ekonominiais rodikliais nemažiau gyrėsi ir pati PO. Čia visgi norėtųsi atkreipti dėmesį į tam tikrą PiS specifiką. Visų pirmą, kad ir ką ši partija žadėtų social-ekonominiame fronte ir kokius lyderius bestatytų į priekį, visi sutinka, kad realus PiS lyderis toliau išlieka J. Kačinskis, o partija pirmiausia asocijuojasi su jo asmenybe ir labai principingu požiūriu į tam tikras vertybes, kaip garbė, tautinis orumas, Lenkijos interesų atstovėjimas tarptautinėje politikoje, katalikybė. Būtent dėl to principingumo nemažai tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos kaip ir Vakarų Europos apžvalgininkų baiminasi šios partijos dėl neva galimo radikalumo, nacionalizmo, nesukalbamumo ir tt. Būtent į tai turėtų atkreipti dėmesį Lietuvos politinė dešinė. Nes šiuo metu Lietuvos politinė dešinė labiau linkusi akcentuoti investicijų, BVP augimą ar smukimą, Lietuvos konkurencingumą tarptautinėje rinkoje ir visokius kitokius makroekonominius dalykus, visiškai pamiršdama, kad „žmogus ne vien duona gyvas“. Buvo užsiciklinta ant ekonomikos ir konkurencingumo, kad net nenorima matyti nepaliaujamo ir grėsmingo gyventojų Lietuvoje mažėjimo. Tuo tarpu visiems akivaizdu, kad nuotaikos visuomenėje yra pakankamai niūrios, po euro įvedimo kainos yra ūgtelėjusios ir visos kalbos apie BVP augimą, energetinę nepriklausomybę ir Lietuvos konkurencingumą eilinių žmonių visiškai nebejaudina, o gal net ir priešingai – pradeda erzinti. PiS šiuos rinkimus laimėjo praktiškai visose visose vaivadijose išskyrus 1. Tuo tarpu Lietuvos dešiniosios jėgos koncentruojasi į didmiesčius ir visos kalbos apie ekonomiką yra aktualios tik didmiesčių rinkėjams. Taip yra pamirštamas regioninis lygmuo, kas šiaip jau yra valstybės ir Tautos stiprybės pagrindas. Tad šioje vietoje Lietuvos dešiniosios jėgos elgiasi visiškai priešingai nei veikė Lenkijos PiS. Visų šitų aspektų Lietuvos dešinėje nesimato ir su dešinės politiniais lyderiais jie neasocijuojasi. Žiūrint į Lietuvos dešinę daugiau matosi vyraujantis jaunatviškas veržlumas ir maksimalizmas, kai tuo tarpu senstančiai Lietuvos visuomenei labiau reikia ne naujų idėjų, o elementarios ramybės, paguodos ir svarbiausia... vilties, kad Tauta išliks. Šito nepasiūlius, tikėtis pakartoti Lenkijos dešiniųjų sėkmę būtų naivu. Lietuvos dešinieji turėtų naujai atrasti sena.
Pereinant prie Lietuvos-Lenkijos santykių, didesnių pokyčių ar tuo labiau net pablogėjimo neturėtų įvykti. Tai nereiškia, kad Lenkijos interesas Lietuvoje staiga išnyko. Priešingai, manyčiau spaudimas net gali padidėti, tačiau jis tikrai nebus toks koks buvo. Žinant, kad Lenkijos naujoji valdžia didelį akcentą dės į užsienio ir saugumo politiką, bandys stiprinti ir konsoliduoti Vidurio ir Rytų Europos regioną, Lietuva jai čia bus labai paranki ir reikalinga. Todėl atvirai pyktis ir konfliktuoti su Lietuva bus tikrai vengiama. Bet šioje vietoje reikėtų neužmiršti A. Dudos pasakymo apie poreikį atkurti „Lenkijos poveikio instrumentus Lietuvos valdžios sprendimams“. Ši frazė yra kodas, kaip Lenkija sieks savo tikslų Lietuvoje. Todėl šioje vietoje labai naiviai atrodo socialdemokratų lyderių su G.Kirkilu priešaky samprotavimai, kad įvykdžius keliamus reikalavimus santykiai taps labai geri. Čia reikėtų priminti, kad panašiai buvo žadama, prieš leidžiant įsteigti Balstogės universiteto filialą Vilniuje ar kai pusvelčiui buvo parduoti buvę Pacų rūmai prie Vilniaus universiteto. Sutapimas čia ar ne, bet abu šie dalykai įvyko socialdemokratų kadencijai beinant į pabaigą, kuomet mažumos vyriausybei vadovavo tas pats G. Kirkilas. O žinant, kad Lenkija dažnai mėgsta lyginti tautinių mažumų teisės, tai verta prisiminti, kad šią savaitę A. Dūda vetavo pataisą leidžiančią tautinių mažumų kalbą vartoti apskričių institucijose. Šiuo metu galioja leidimas tautinių mažumų kalbą vartoti tik valsčių lygmeniu. Taigi, LLRA dar reikalavimų arsenalas nėra išsemtas ...
Apie Lenkijos pragmatišką požiūrį į lietuvių-lenkų santykius liudytų ir LLRA lyderio V. Tamoševskio buvimas PiS štabe Varšuvoje porinkiminę balsų skaičiavimo naktį. Verta priminti, kad prieš tai neperseniausiai tas pats V. Tamoševskis iš PO užsienio reikalų ministro G. Schetynos atsiėmė piniginį čekį, kaip paramą Lietuvos lenkų mokykloms. Ką tai parodo? O gi tai, kad V. Tomaševskis Lenkijai yra reikalingas ir šioje vietoje Lenkija jį naudoja kaip instrumentą siekti savo interesams. Taip greitai „nutekėjusi“ informacija apie šį faktą yra signalas Lietuvas, kad V. Tomaševskis turi „stogą“, nes kažkodėl anksčiau apie jo kelių dienų „dingimus“ tuoj po rinkimų, informacija pasirodydavo daug vėliau. Naivu būtų manyti, kad Lenkijos politinis elitas nežinotų, ką V. Tomaševskis Lietuvoje išdarinėja ir kad tai nelabai siejasi su Lenkijos strateginėmis vertybėmis. Visa šita parodoksali situacija rodo, kad Lietuvoje „politinis romantizmas“ yra tiek suvešėjęs ir situacija darosi tiek iškreipta, kad net kai kam tai yra visiškai natūraliai paaiškinama ir net nekelia kažkokių nepatogumų V. Tomaševskio susitikimai su „Piervyj Baltyjskij kanal“. Beje Lenkijos žiniasklaidoje šie faktai buvo net ignoruojami.
Čia tiesiog ūkiškai kyla klausimas: kiek kartų Lietuva gali lipti ant to pačio grėblio? Atrodo, kad kai kam į lietuvių-lenkų santykius geriau žiūrėti pro rožinius akinius, nei priimti realybę tokią kokia ji yra. Matomai kai kam ta realybė yra tiesiog per sunki? Deja, bet nuo to realybė niekur nedingsta ir anksčiau ar vėliau ji mus pasivys...
Komentarai
Rašyti komentarą