Dabar XXI a. lietuvių-lenkų santykiai atrodytų galėtų būti geri ir normalūs, rimtų konfliktinių prielaidų kaip ir nėra, abi valstybės priklauso tam pačiam Vakarų vertybių blokui – Europos Sąjungai ir NATO, kultūrinis ir ekonominis bendradarbiavimas klesti. Tačiau yra viena „bet“. Oficialiai tai yra įvardijama, kaip neišspręstos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos, atitinkančios ES standartus. Kokie tie standartai, kur jie įtvirtinti, tai jau kitas klausimas. Dabartinėje darbotvarkėje tie konkretūs reikalavimai yra asmenvardžių ir vietovardžių rašyba. Tačiau rugsėjo pradžios įvykiai susiję su kai kuriomis lenkų mokyklomis parodė, kad švietimo klausimas irgi gali būti bet kada iškeltas ir ta potekste surengtas nemažas politinis renginys. Kaip visada į Lietuvos lenkų padejavimus jautriai sureaguoja Lenkija. Daugelis tai laiko priešrinkiminiu reiškiniu, tačiau manyčiau, kad tai jau seniai yra tapę nuolatine būsena ir tai nėra tiesiog emocijos. Lenkijos Konstitucijoje yra įrašyta pareiga rūpintis lenkais užsienyje. Tuo tarpu, kodėl būtent Lietuvos lenkai sulaukia tokios paramos, tai jau greičiausiai problema slypi mūsų politikos formuotojų gretose.
Štai Lenkijos švietimo ministrė, reaguodama į tėvų ir mokinių streikus, rugsėjo 2 d. parašė laišką Lietuvos švietimo ministrei, kuriame prašoma dar kartą apsvarstyti streikuojančių tėvų keliamus postulatus. O po dviejų savaičių, Lenkijos pusės prašymu, įvyko švietimo viceministrų susitikimas tuo klausimu, kuriame mandagiai buvo apsikeista nuomonėmis. Lietuviškoji žiniasklaida, cituodama viceministrę G.Krasauskienę, teigia, kad priekaištų iš Lenkijos pusės nesulaukta, tiesiog domėtasi, kaip sekasi įgyvendinti 2011 m. įstatymo nuostatas dėl sustiprinto lietuvių kalbos mokymo ir kaip tai atsiliepia tautinių mažumų moksleiviams. Čia visų pirmą reiktų pasakyti, kad kalba eina apie kelias Vilniaus miesto mokyklas, t. y. esančias savivaldybės kompetencijoje. Tame kontekste vertėtų prisiminti garsųjį R.Sikorskio atsikirtimą į atitinkamus lietuvių priekaištus dėl lietuviškų mokyklų padėties Suvalkų krašte, kuomet buvo pasakyta, kad Lenkijoje mokyklos yra savivaldybės kompetencijoje ir Vyriausybė čia nė kuo dėta. Kažkodėl tai mūsų valdininkai ir politikai panašiai atsikirsti nesugebėjo. Maža to, po viso šito, Lenkijos viceministrei vos grįžus, Lenkijos Seimas beveik vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje reiškiamas susirūpinimas dėl apribojimų lenkų tautinei mažumai mokytis lenkų kalba, o pro-LLRA tinklapis L24.lt net paskelbė apie stipriausią Lenkijos paramą per 25 metus. Paprastai, jei į kaltinimus nieko neatsakai, tai darytina išvada, kad su jais sutinki. Žiūrint iš šalies, mūsų politikų pasyvumas sudaro įspūdį, kad su viskuo sutinkama ir kontraargumentuoti nėra poreikio.
Tačiau realybė yra visai kitokia. Pavyzdžiui kalbant apie rugsėjo mėn. įvykusią politinę akciją dėl Vilniaus miesto kai kurių mokyklų reorganizavimo, kuri klausantis organizatorių kalbų, buvo visiškai nepolitinė, o greičiau neva pilietinė, tai vertėtų atkreipti dėmesį, kad sprendimą dėl klasių komplektavimo priėmė dar A. Zuoko su LLRA koalicijos vadovaujama savivaldybės taryba. Ir kaip nebūtų keista, būtent visi LLRA atstovai balsavo už tokį komplektavimą, o tuo tarpu opozicija balsavo prieš arba susilaikė. Apie tai beje pirmiausiai parašė zw.lt portalas. Taigi, pagrįstai galima kelti klausimą, kas kaltas dėl tokios nustatytos tvarkos, dėl kurios vėlaiu streikuojama? Tie dalykai tikriausiai Lenkijos pusei nebuvo paaiškinti. Tačiau, tikriausiai vis tiek tai nebūtų padėję, taip kaip ir V.Tomaševskio parama Ukrainos separatistams ir Georgijaus juostelės segėjimas, esminės įtakos Lenkijos nuostatoms nepadarė. Juk atrodė, kad Lenkija atsitokėjo, pamatė kas yra kas. Pradžioje netgi buvo vengiama tiesaus kontakto su V. Tomaševskiu, kuris buvo net labai dėl to įsižeidęs, ir net apkaltino Lenkijos Senato maršalką, kad atvykęs į Vilnių ir nesusitikęs su LLRA atstovais, skaldo taip sunkiai sulipdytą lenkų bendruomenės vienybę. Praėjo kiek laiko ir štai mes vėl matome, kaip iškilmingai Varšuvoje europarlamentaras V. Tomaševskis kartu su Vilniaus raj. mere M. Rekst iš Lenkijos užsienio reikalų ministro G. Schetynos rankų atsiima piniginį čekį, skirtą įsigyti mokyklinius autobusiukus.
Taip kaip lietuvių-lenkų santykiuose yra visiška asimetrija, taip ta pati asimetrija yra ir lyginant švietimo įstatymų nuostatas, liečiančias tautines mažumas. Čia visų pirmą atkreiptinas dėmesys į normų konkretumą ir aiškumą. Labiausiai krinta į akis tai, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme yra vienareikšmiškai įvardintas mokymasis tautinės mažumo kalba, tuo tarpu Lenkijos Respublikos švietimo įstatyme kalbama tik apie siekiamybę tautinių mažumų vaikams išlaikyti nacionalinę tapatybę, ypatingą dėmesį skiriant gimtosios kalbos, istorijos bei kultūros mokymui. Kaip tai bus įgyvendinta, jau paliekama ministro kompetencijai. Kadangi Lietuvoje įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad tautinių mažumų mokyklose mokama tautinės mažumos kalba, tai net ir nekyla klausimų dėl vadovėlių leidybos ir kas tai turi padengti. Tuo tarpu Lenkijos įstatyme yra nuostata, kad knygų ir vadovėlių, būtinų tautinės tapatybės išlaikymui, įsigijimas gali būti tik dalinai finansuojamas iš valstybės biudžeto, kurį administruoja švietimo ministras. Taigi matyti, kad Lenkijoje šioje vietoje didelė veiksmų laisvė paliekama ministrui ir tai iš esmės reiškia, kad tautinių mažumų teisės šioje vietoje smarkiai priklauso nuo vieno ministro asmeninių nuostatų, o ne nuo Parlamento daugumos, kaip yra, kai tokios nuostatos yra įtvirtinamos įstatymiškai. Neatsitiktinai turbūt Lenkijoje lietuviškose mokyklose oficialiai pamokos turi vykti lenkų kalba, išskyrus kelias, kurios vedamos lietuviškai.
Tai kurgi labiau užtikrinamas tautinės tapatybės saugojimas per švietimo įstaigas ir kas čia turėtų tai pasakyti Lenkijos pusei? Patirtis rodo, kad kai Lenkijos politikai susiduria su tvirta ir argumentuota Lietuvos politikų pozicija, tai kaltinimai labai greitai dingsta (turima omeny buvęs viceministras Vaidotas Bacys ar dar anksčiau buvęs ministras Remigijus Motuzas). Deja tokių vyrų, kurie pagal lenkišką terminą galėtų būti pavadinti mąż stanu, Lietuvoje mes ne daug turime. Tačiau mes turėjome visą eilę valstybininkų ….
Komentarai
Rašyti komentarą