Kalbant apie Lietuvos ir Baltarusijos subregioninį bendradarbiavimą, Lietuva ir Baltarusija turi unikalią galimybę. Tai išplaukia ne tik iš istorinio fakto, kad mes turėjome bendrą valstybę ir turime bendrą istoriją, kuomet nemažai yra išlikusių istorinių ir atmintinų vietų Lietuvių tautai Baltarusijoje ir Baltarusių tautai Lietuvoje. Jau vien tas faktas suponuoja poreikį glaudžiam bendradarbiavimui, siekiant abipusės naudos tenkinant įvairiausius poreikius. Tačiau naujoji politinė padėtis, kuomet buvusioje istorinėje LDK yra susikūrusios dvi nepriklausomos Lietuvos ir Baltarusijos valstybės, sukūrė ne ką mažiau įdomią situaciją, kurios pasekoje, galima dar labiau sustiprinti savo bendradarbiavimą, šiuo atveju siekiant jau ekonominės gerovės savo valstybėms. Ta naujoji situacija išplaukia iš istorinių aplinkybių ir tai yra susiję su Vilnija.
Pastaruoju metu pasaulyje vyrauja stiprios globalizacijos tendencijos, kas smarkiai veikia atskirų tautų savitumą. Tai supranta daugelis ir tai yra aktualu netik mažoms ir ekonomišai silpnoms valstybės, bet ir didelėms ir ekonomiškai įtakingoms valstybėms. Būtent todėl, dabar kaip alternatyva globalizacijai yra priešingos tendencijos – regionalizacija, t. y. valstybinių blokų kūrimas tarp atskirų valstybių, kurios turi tam tikrus istorinius, geografinius ar kultūrinius bendrumus. Tokia „kooperacija“ leidžia „pasipriešinti“ globalizacijos vykdomai nivelizacijos bangai ir išlaikyti bent jau regioninį ar subregioninį savitumą. Neatsitiktinai Europos Sąjungoje dabar yra kuriamos įvairios subregioninės struktūros (ES strategija Baltijos jūros regionui, ES strategija Dunojaus regionui ir t.t.), kurios siekia tiek kultūrinių, tiek socio-ekonominių tikslų. Lietuva ir Baltarusija, nors ir skirtingomis teisėmis taip pat vienoje tokių strategijų dalyvauja – tai ES strategija Baltijos jūros regionui.
Tačiau kitas, manyčiau dar svarbesnis, regiono aspektas yra ekonominis. Esmė čia yra ta, kad dabar į regioninį vystymasi pasikeitė požiūris. Anksčiau regioninis vystymasis buvo palaikomas centrinės valdžios dotacijomis, tačiau greitai pastebėta, tai yra beprasmiška. Tuo tarpu paskutiniu metu visuotinai sutariama, kad sėkmingas regioninis vystymąsis turi turėti endogeninį charakterį. Pirmasis šį dėsnį išsiaiškino Italų mokslininkas G. Becattini, 8 dešimtmetyje tyrinėjęs „Trečiosios Italijos“ fenomeną, kuomet pasaulinės krizės laikotarpiu kai kurie Italijos regionai nei iš šio, nei iš to pradėjo sėkmingai vystytis. Pagal G. Becattini, regionas, tai visų pirmą teritorinis-socialinis vienetas, pasižymintis – toje geografinėje ir istorinėje erdvėje – bendruomenės aktyvumu, tarp kurių yra tobula osmozė. Regionams yra būdingas vienalytis mastymas, vienalytė vertybių sistema ir darbo etikos išraiška ir pan. Bendra vertybių sistema yra viena iš regiono vystymosi ir reprodukcijos sąlygų, atitinkamai pagal šias vertybių sistemas kuriasi taisyklės ir institucijos, kurios perduoda jas iš kartos į kartą. Tokiame regione nusistovėję tarpžmogiški ir tarpbendruomeniniai ryšiai, nerašytos taisyklės tampa ekonominio augimo prielaida, kadangi bendra vertybių sistema ir bendras regioninis tapatumas mažina riziką ir kaip teigia G. Becattini, toks regionas, kaip teritorinis-socialinis vienetas tampa inovacijų šaltiniu.
Istorinės aplinkybės – ilga bendra istorija leido susiformuoti, o sovietinis periodas, leido toliau egzistuoti tai bendrai Lietuvos-Baltarusijos erdvei ir ryškiausiai jis pasireiškė būtent apie Vilnių. Sovietiniu laikotarpiu, kuomet siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos egzistavo kaip administracinė riba, išliko pakankamai stiprūs ir toliau formavosi nauji tarpžmogiški ryšiai. Tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje galima surasti daug žmonių, kurie arba patys yra kilę iš Baltarusijos, arba ten yra likę jų seneliai ir kiti giminės. Tuo tarpu straipsnio autoriui atliekant stažuotę Baltarusijoje teko sutikti nemažai žmonių kilusių iš Lietuvos, kur liko jų tėvai (net vaikai) ir kiti giminės.
Taigi galima daryti prielaidą, kad nežiūrint egzistuojančios politinės sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, ilga bendra istorija toliau daro didelę įtaką ir tas Vilniaus kraštas, kaip teritorinis-socialinis vienetas toliau vis dar egzistuoja, nors tie tarpžmogiški ryšiai po truputi silpsta. Šis faktas dabar yra iššūkis kaip išsaugoti čia glūdinti potencialą ir neleisti tam kultūriniam, socialiniam paveldui sugriūti. Nes, kaip teigia regioninio vystymosi teorija, regioninio vystymosi potencialas glūdi pačiame regione, o padalintas regionas, tą potencialą praranda. Stiprinant pasienio regionų bendradarbiavimą, ekonomiškai būtų į naudinga abiem valstybėms, o visų pirmą tiems pasienio regionams.
Komentarai
Rašyti komentarą