Liberalizmo pradžia siejama su Apšvietos laikotarpiu, kuomet buvo siekiama išlaisvinti žmogų nuo įvairių priespaudų ir priklausomybių, nes jos žemina žmogaus orumą. Šiuo metu ji yra pagrindinė vyraujanti ideologija Vakarų pasaulyje ir yra tiesiogiai tapatinama su demokratija, laisve ir ekonominio potencialo dominavimu. Kadangi konkurencinė kova tarp įvairių subjektų toliau tik stiprėja ir aštrėja, liberalizmas šiuo atveju yra laikomas pagrindine ideologija, galinčia išlaisvinti ekonominį potencialą. Būtent dėl to, kaip daugelis pastebi, modernėjamas yra tapatinamas su liberalizmu, kam ideologiškai tampa nebeatsparios nei kairės, nei dešinės politinės partijos.
Pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta kritikos į liberalizmo daržą. Iš socialinės pusės žiūrint, vienas iš tokių kritikų yra lenkų intelektualas Ryszard Legutko, anot kurio liberalizmas visų pirmą labai paviršutiniška ideologija, kuri nesistengia ieškoti esminių dalykų, kurie žmonijai visuomet buvo aktualūs ir įdomūs. Net dideji liberalizmo epochos pradininkai, anot R. Legutko yra įsomus ten, kur jie peržengia liberalizmo ribas. Pagrindinė problema, kad šaindieniai liberalai ignoruoja ir stengiasi apeiti daugumą šiandieninės realybės substancinių klausimų, juos traktuodamas vien tik procedūriškai (kas ir veda į paviršutiniškumą), teigiant, kad visi lygūs ir visi turi tas pačias teises. Kaip teigia R. Legutko, liberalai neanalizuoja kas yra teisinga ar neteisinga, morališkai gera ar bloga pozicija, svarbu kad tai nebūtų dominuojanti pozicija. Tokia prieiga liberalų mąstyseną „paralyžuoja“ ir jie negali pasakyti „ne“ mažumų keliamiems reikalavimams. Taip įtvirtinamas mažumų diktatas, kuris pavadinamas multikultūralizmu. Praktinė to reiškinio problema yra tame, kad tai sukuria socialinį ir politinį chaosą. Tame slypi liberalizmo paradoksas, kadangi anot R. Legutko liberalai siekia sukurti sistemą, kur tu galėtum laisvai priiminėti sprendimus, tačiau jie nusišalina nuo sistemos viduje priimamų sprendimų vertinimo, t. y. vertinimo ar sistema veikia gerai ar blogai, iš esmės palikdama ją savieigai, tikintis, kad ji pati save reguliuoja.
Ekonominėje sferoje liberalizmas turi tą pačią ydą, kad perdėtai pasitiki rinka ir jos savireguliacija. Anot Robert Gilpin, liberalizmo doktrina neturi politinės ekonomijos ir iš esmės ignoruoja neekonominių veiksnių įtaką ekonomikai. Ekonomikoje liberalizmas yra supranatamas kaip pagrindinė laisvosios rinkos varomoji jėga, kurioje pasiekiamas didžiausias efektyvumas ir našumas. Klasikiniai liberalai ekonomiką ir politiką laiko nesusijusiais dalykais, o liberalus pasaulis įsivaizduojamas be politinių sienų ir socialinių suvaržymų, kur visi individai yra lygus ir gali laisvai reikštis. Todėl liberalizmas pasisako už kuo mažesnį valstybės kišimąsį į laisvosios rinkos reikalus. Dėl savo politikos ir ekonomikos atskyrimo, liberalai ignoruoja realybės faktus, kad ne visi laisvoje rinkoje yra lygus, grynai dėl politinių veiksnių (pvz. monopolijos, galios veiksniai).
Liberalioji ideologija pirmiausiai naudinga rinkos plėtrai ir jos globalėjimui. Todėl jos reikšmė tampa vis svarbesnė tarptautiniuose santykiuose. Esmė tame, kad rinka turi savybę plėstis, nes tai neša naudą ekonominio proceso dalyviams. Taip, anot Robert Gilpin, rinka siekia įtraukti į rinkos santykius kiekvieną visuomenės gyvenimo sferą, taip komercializuojami tradiciniai visuomenės santykiai. Tokiu būdu yra pertvarkoma visuomenė, tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu, į dinamišką centrą ir priklausomą periferiją. Esmė čia yra tame, kad dalyvavimas globalioje rinkoje visiems yra naudingas, tik vieniems tai duoda daugiau santykinės naudos, o kitiems mažiau. Todėl valstybės siekdamos sau didžiausios naudos kišasi į ekonominę veiklą ir, kaip rašo R. Gilpin savo knygoje „Tarptautinių santykių politinė ekonomija“, nei viena valstybė, net pati liberaliausia, laisvai ir nekontroliuojamai veikti rinkos jėgoms neleidžia. Rinka nėra politiškai neutrali, ji sukuria ekonominę galią, kuri po to gali būti naudojama tarpusavio santykiuose ir kaip jau buvo minėta, daro didelį poveiki visuomeninei santvarkai ir struktūrai, t. y. keičia tapatumą. Todėl liberali rinka naudinga visų pirmą yra hegemonui, kuris prižiūrėdamas jos funkcionavimą ir nustatinėdamas taisykles, iš jos gauna didžiausią naudą. Neatsitiktainai, Amerikos lietuvis filosofas Juozas Girniaus, kurio neseniai minėjome 100-asias gimimo metines, teigė, kad didžiosios valstybės tik viešai propaguoja liberalias idėjas, o pačios ištikruju elgiasi labai nacionalistiškai.
Rinkos plėtra palaikoma liberalios ideologijos iš esmės reiškia, kad globalizacija yra neišvengiama ir su tuo reikia susitaikyti ir prisitaikyti. Šioje vietoje manyčiau, kad kaip vienas iš būdų išsaugoti tautinį tapatumą ir savitumą yra kaimo ir kaimiškos kultūros puoselėjimas ir saugojimas. Anot Elenos Vitkienės, kaimas yra pagrindinė etnokultūrinė sistema ir branduolys. Agrokultūrinis kaimas išlieka miesto pamatas, pasaulio civilizacijų, šiandieninės globalizacijos, kiekvienos kultūros ištaka ir branduolys. Smunkant miestų kultūrai, ir nesant ryšio su kaimu, žmogus tampa masės dalimi, smunkančia, izoliuota ir atskirta nuo papročių, tradicijų, nebežinanti kas yra Tėvynė. Tai žino ir supranta tik kultūringas žmogus. Taip, anot autorės, kaimas tampa vienintele vieta kurioje yra išsaugojami istorinės tautos kultūriniai elementai. Ši didžiulė atsakomybė tenka būtent kaimui. Turbūt dėl to, liberalizmas, kaip modernizmo sinonimas yra nesuderinamas su „neprogresyviu“ kaimu, kadangi kaimiškoji kultūra iš prigimties būdama tradicinių vertybių saugotoja, nepasiduoda liberalizmo propagandai, skatinančiai rinkos plėtrą, kuri įtraukia visus tradicinius visuomenės veiklos elementus į save, taip juos komercializuodama ir ardydama tradicinę visuomeninę sanklodą.
Komentarai
Rašyti komentarą