Praėjusį savaitgali graikai pasakė „NE“ „trojkos“ reikalaujamiems griežto taupymo planams ir iš esmės pasakė, kad nesirengia įgyvendint keliamų reikalavimų, kurie paprastai keliami skolininkams. Tuo pačiu tarsi pasakoma, kad finansinės drausmės taisyklės Graikijai negalioja ir ji neprisiima atsakomybės dėl vykdyto neatsakingo finansų valdymo. Visoje šioje situacijoje, Graikija įvaryta į kampa nebeturi ko prarasti ir šioje vietoje galima konstatuoti, kad „kamuolys yra ES rankose“ ir ji turi spręsti ką toliau daryti. Taip Graikijos problema tapo Europos problema. Čia iš esmės tinka toks bankininkų posakis, kad „jei tu esi bankui skolingas 100 eurų – tai tavo problema, bet jei tu esi bankui skolingas 1 000 000 eurų – tai jau banko problema“. Nors dauguma ekonomistų jau prasidėjus eurozonos krizei kalbėjo, kad tokios skolos grąžinti yra neįmanoma, tačiau tik dabar apie tai pasigirsta kalbų ir plačiojoje informacinėje erdvėje, kas turėtų reikšti, kad su tuo faktu tikriausiai teks susitaikyti ir dalį skolos Graikijai nurašyti. Taigi, už tai teks sumokėti kažkam ….
Tačiau… Ką galvojo ir darė kiti, kai Graikija nuolatos ir pastoviai klimpo į skolų liūną. Čia ir prasideda visas įdomumas. Visų pirmą reikia aiškiai pasakyti, kad Euro atsiradimas visų pirmą buvo politinis, o ne ekonominis žingsnis. Apie piniginę sąjungą Europoje buvo suprasta greitai po Bretton Woods sistemos žlugimo, kai JAV atrišo dolerį nuo aukso. Europos valstybėse prasidėję staigūs valiutų devalvavimai – 1967 m. lapkritį įvykdytas D.Britanijos sterligo devalvavimas, o 1969 m. rugpjūtį ir pačios Prancūzijos franko devalvavimas – lėmė tai anot R.McAllister, kad išryškino trūkstamą grandį tarp Bendrijos darbotvarkės ir išorinės aplinkos. Tai buvo laikotarpis kai Bendrija tarėsi dėl bendrų žemės ūkio produktų kainų ir iškilo klausimas kaip tas bendras kainas nustatyti, kai yra toks valiutų svyravimas. Prancūzijos įvykdytas savo valiutos devalvavimas neinicijavus konsultacijų su kitomis valstybėmis, nors buvo įsipareigojusi tai daryti, parodė, kad reikia bendros suderintos ekonominės ir pinigų politikos, o jei to nebus, bendroji rinka rizikuoja nuolat patirti sukrėtimus, kurie ją ardys ir galiausiai sugriaus. Taigi ilgalaikis Bendrijos vystymosi vektorius buvo aiškus. Po aštuntojo dešimtmečio politinio ES nuosmukio, kai vėliau ekonomika ėmė atsigauti, ES atsirado naujas įkvėpimas ir 1979 m. devynios EEB valstybės sukūrė Europos pinigų sistemą (EPS, ang. ECU), kurios tikslas buvo judėti link bendros valiutos. Ši sistema pakankamai sėkmingai egzistavo nuo 1979 m. iki 1999 m. kuomet buvo įvestas euras. 1990 m. Komisijos išleistame komunikate pavadintame Viena rinka, viena valiuta, teigiama, kad neįmanoma gauti visos naudos iš vieningos rinkos neįvedus bendros valiutos.
Kalbant apie Europos piniginės sąjungos kūrimą, tai reikia pažymėti, kad pagrindinė kova vyko tarp „monetarininkų“ iš Prancūzijos ir Belgijos ir „ekonomistų“ iš VFR. Monetarininkai teigė, kad piniginė sąjunga būtų priverstinis ekonominės konvergencijos katalizatorius, o ekonomistai – kad pirmą reikalinga ekonomikų konvergencija, kas būtų prielaida sėkmingai pinigų sąjungos sistemai. Kaip žinia nugalėjo „monetarininkai“ su politiniu aspektu. Tačiau visgi buvo suprastas ir ekonominis aspektas, kuomet buvo įvesti Mastrichto kriterijai, įpareigojantys valstybes laikytis biudžetinės drausmės, bei galimas neigiamas poveikis silpnesniems regionams (valstybėms), kadangi prarandamas svarbus nacionalinės ekonomikos reguliavimo instrumentas. Atliepiant į šį momentą, buvo sutikta įsteigti Sanglaudos Fondą, kurio pirminė paskirtis buvo teikti paramą silpnesniems valstybėms įgyvendinančioms konvergencijos programą, t.y. siekiančioms įsivesti eurą.
Čia išryškėja euro klausimo dvilypumas – politinėje plotmėje tai buvo didelis žingsnis įtvirtinant senus Europos integracinius siekius, tačiau ekonomine prasme šiam žingsniui nebuvo tinkamai pasiruošta. Buvo akivaizdu, kad tuometinė eurozona neatitinka valiutos optimalios zonos kriterijų. Todėl visuotinai pripažįstama, kad euro įvedimas visu pirmą buvo politiškai motyvuotas, nekreipiant per didelio dėmesio į įsivedimo kriterijų neatitikimą. Kaip pats akivaizdžiausias to įrodymas yra sutikimas padidinti finansinę parama mažiau konkurencingoms valstybėms, įsteigiant jau minėtą Sanglaudos Fondą.
Todėl neatsitiktinai yra sakoma, kad eurozonos krizė yra ne vien ekonominė, bet ir politinė. Politinė visų pirma jau dėl to, eurozonos kūrimas neatitiko teorijoje išvystytos optimalios valiutos zonos keliamų daugelio kriterijų. Tai suprato daugelis, bet buvo tikima, kad eurozonos sukūrimas padės išlyginti tuos skirtumus. Kaip matome – deja. Finansų rinkos neatsižvelgdamos į eurozonos valstybių skirtumus vietoj to, kad imtųsi diferenciacijos ir stiprintų discipliną, ją susilpnino. Graikijos mokumo problemos egzistavo jau seniai, tačiau politikai nedrįso to pripažinti. Tai rodo, kad Augimo ir Stabilumo Paktas yra nepakankamas politinis instrumentas. Todėl pasigirsta nuomonių teigiančių, kad piniginė sąjunga yra neįmanoma be politinės sąjungos. Moksliniai tyrimai rodo, kad bendra valiuta neskatina konvergencijos, o priešingai – daugeliui rodiklių turi divirgencijos požymių. Tai yra strateginė euro problema, todėl neatsitiktinai vis dažniau iš ES pareigūnų girdime pasisakymų apie glaudesnę Europos politinę integraciją.
Komentarai
Rašyti komentarą