Lietuvoje vėl kyla neramumai dėl nelietuviškų pavardžių rašybos. Manau daugeliui jau tas klausimas yra ganėtinai pabodęs, deja visgi tam tikros jėgos niekaip nenurimsta, o mūsų vietiniai politikai niekaip nesusigaudo kas yra kas. Šiuo atveju nenoriu analizuoti apie valstybinės kalbos statusą, jos reikšmę ir aplamai apie šį principą. Šiuo atveju įdomu į tai pažvelgti per atstumą ir net istorinę prizmę. Labiausiai lietuvių-lenkų santykiuose liūdina mūsų politikų nenuoseklumas ir principų neturėjimas. Čia turbūt yra didžiausias Lietuvos valstybės valdymo problemų šaltinis. Ne veltui anot Arun Gandhi, viena iš septynių mirtinų socialinių nuodėmių yra politika be principų. Panašu, kad Lietuvos politikoje nėra esminio supratimo ir vizijos apie Lietuvos jos valstybę ir jos tautą. To pasekoje, nėra pas mus tikrų strateginių gairių, kokią valstybę mes norime matyti po 50 ar 100 metų. Mums mažiau ar daugiau neblogai sekasi įgyvendinti mažesnes strategijas (NATO, ES, euras), kurias greičiau galima būtų pavadinti taktiniais ėjimais, bet ne tolimas. Nes kaip kitaip paaiškinti toliau vykstantį valstybės gyventojų mažėjimą (kas pagaliau nedrąsiai įvardijama kaip nacionalinio saugumo klausimas), banguojantį požiūrį į krašto apsaugos politiką ar aplamai pasididžiavimo savo šalimi ugdymą. Juk kiekvienam suprantama, kad didėjanti savinieka anksčiau ar vėliau priveda prie savižudybės.
Labiausiai stebina mūsų politikų negebėjimas racionaliai kontraargumentuoti diskusijose su Lenkija apie tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. Užtenka vien prisiminti, kaip Lietuva ilgai trypčiojo vietoje, kai 2008 m. iškilo Lenko kortos klausimas. Beje, tenka pastebėti, kad jis iki šio laiko nėra teisiškai „uždarytas“ ir toliau „kabo“. Nes juk ir buvo planai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, buvo Seime pradėtos procedūros, tačiau ….. Lenkijos spaudimas buvo stipresnis už politikų principines nuostatas. Visiškai kitokį požiūrį į Lenkijos valstybės tautinius interesus rodo Lenkijos politikai. Štai, kol mūsiškiai trypčiojo vietoje gindami Lietuvos interesą, 2009 m. tuometinis ir dabartinis Lenkijos Senato Maršalka Bogdan Borusewicz pareiškė, kad „Lenko Kortos įstatymo taisymas reikštų, kad mes pripažįstame, kad tie kas jį kritikuoja yra teisūs“. Taip tarsi duodama suprasti, kad dėl to, iš principo taisymas, kuris kenktų Lenkijos politiniam orumui, yra negalimas.
Panašiai yra ir su asmenvardžių ir vietovardžių rašyba. Lenkija šį klausimą stato kaip esminį lietuvių-lenkų santykiuose, naujai išrinktasis Lenkijos prezidentas irgi leidžia aiškiai suprasti, kokiomis sąlygomis bus toliau plėtojami Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Prisiminus kaip rutuliojosi situacija akivaizdi darosi didžios dalies Lietuvos politikų nekompetencija lietuvių-lenkų santykių klausimu. Kol buvo susigaudyta kas ir kaip, per žiniasklaida jau buvo plačiai paskleista nuostata apie Lietuvą, kaip apie tautinėms mažumoms priešišką, ES ir tarptautinę teisę laužančią ir aplamai ne europietišką valstybę. Pirmiausia buvo teigiama, neva Lietuva laužo 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį (čia verta priminti, kad ji buvo pasirašyta tik po to, kai Lietuvoje į valdžią atėjo socialdemokratų pirmtakai LDDP ir padarė tam tikrų nuolaidų). Praėjo kuris laikas, kol buvo susigriebta, kad Lietuva tos sutarties nelaužo. Vėliau buvo kreiptasi į Europos Teisingumo Teismą, kur po kelių metų vėlgi paaiškėjo, kad Lietuva ES teisės nepažeidžia. Kas iš to – nieko. Šioje vietoje Lietuvos orumas niekam nerūpi (beje šį terminą, Lenkiją naudojo sovietmečiu, užkirsdama vokiečiams atnaujinti karių kapus pažymint juos vokiškuoju geležiniu kryžiumi). Dėmė liko, tačiau niekam tai nė motais. Tuo tarpu pačioje Lenkijoje šis klausimas (neįmant tarpukario), savaip buvo sprendžiamas daugiau kaip 50 metų, kol galiausiai 2007 m. buvo priimtas atitinkamas įstatymas. Situaciją galima būtų apibūdinti taip, kad kai Lenkija su savo tautinėmis mažumomis „pasitvarkė“, priėmė jai pačiai politinės reikšmės nebeturinčius teisės aktus ir „staiga“ patapo europietiškų standartų (netgi žiūrint istoriškai) nešėja. Kaip Lenkija pas save pasitvarkė liudija Tomasz'o Kamusella straipsniai teigiantys, kad Lenkijos vokiečiai Silezijoje turėdami daugumą vietos savivaldoje nepadarė nieko, kad pagerintų vokiečių švietimą, o tuo tarpu Opolės vaivadijos vice-maršalka Ryszard Galla, atstovaujantis vokiečių tautinei mažumai net nemoka vokiečių kalbos. Ar Lietuvoje tokia analogija yra įmanoma? Būta ir brutalesnių dalykų, kaip pvz. Akcija Wysła, tačiau čia nebesiplėsiu.
Taigi, Lenkija turėtų irgi dėl ko atgailauti, tačiau tautinis orumas ten yra giliai įsišaknijęs ir saviplaka ten neužsiiminėjama, o žiūrima kaip visomis priemonėmis stiprinti tautinį ir valstybinį orumą. Tas matosi ir ES lygiu, kaip Lenkija gina savo nacionalinius interesus (pvz. Vokietija norėtų, kad Lenkija greičiau įsivestų Eurą ir prisidėtų prie Europos Stabilumo fondo, tačiau Lenkija neskuba). Lenkija gerai supranta savo interesus ir jų siekia. Kur jai naudinga, tais argumentais naudojamasi, kur ne – jų nepastebi. Pavyzdys - turto klausimai buvusiose teritorijose, Lenkija inirtingai priešinasi išvarytųjų (iškeldinti vokiečiai iš Rytprusių) su Erica Steinbach priešaky, pretenzijoms buvusiose Rytprusiuose, tačiau Lietuva pastoviai plakama dėl tariamai diskriminacinio žemės negrąžinimo buvusiems savininkams. Išvardinti negausūs faktai nereiškia, kad Lenkijos istorikai juos neigia. Ne, tiesiog tie dalykai yra palikti istorijai ir istorikams. Iš kitos pusės istorinis kontekstas Lenkijoje yra gerai suvokiamas ir jis yra integruotas į nacionalinių interesų apsaugą ir plėtra. Deja, tuo tarpu Lietuvoje situacija yra apversta aukštyn kojomis lyginant su Lenkija. Tautinė ir valstybinė savimonė, prof. V. Radžvilo žodžiais tariant, yra atrofavusi, o to pasekoje kiti mums nurodinėja (o mes nuoširdžiai tikime) kaip ir ką daryti. Nes kaip kitaip paaiškinti situaciją kuomet vidaus politikos dienotvarkę diktuoja išorės jėgos?
Komentarai
Rašyti komentarą