Praeitą penktadienį, per paskutinį bebaigiančios kadenciją Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį, didžia dauguma balsų, LLRA lyderiui Valdemarui Tomaševskiui buvo suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio vardas. Už tai vieningai nubalsavo 19 LLRA deleguotų Tarybos narių, ir kaip nebūtų keistą tokį sprendimą palaikė ir Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Jonas Garelčikovas. 3 Tarybos nariai iš opozicijos balsavo „prieš“ ir „susilaikė“ vienintelis Darbo partijos atstovas.
Aiškinamajame rašte dėl garbės piliečio suteikimo argumentuojama, kad taip bus įvertinti nuopelnai ir prisidėjimas prie Vilniaus rajono „gerovės ir klestėjimo“. Anot teikėjų, šio titulo suteikimą inicijavo Lavoriškių, Buivydžių ir Siužonių bendruomenės. Žinant realia situaciją Vilniaus rajone, truputi stebina, kad LLRA aktivistai „suorganizavo“ tik trijų seniūnijų bendruomenių tokius prašymus. Gaila, bet plačiajai visuomenei nėra pateikti tų bendruomenių kreipimaisi, kuriuose nurodyti V. Tomaševskio „nuopelnai“ Vilniaus rajonui. Dėl to pagrįstai kyla įvairių abejonių dėl tokio vardo suteikimo realios vertės.
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintose Garbės piliečio vardo suteikimo tvarkos apraše nurodoma, kad Garbės piliečio vardas gali būti suteikiamas už nuopelnus šiose srityse: kultūros, religijos, politikos, mokslo ir sporto; sveikatos ir aplinkos apsaugos; pilietiškumo ir bendruomeniškumo skatinimo; žemės ūkio, verslo plėtros ir užimtumo didinimo; socialinės rūpybos; bei labdaringą veiklą.
Kuo gi V. Tomaševskis nusipelnė Vilniaus rajonui? Aiškinamajame rašte kalbama apie „gerovę ir klestėjimą“! Šios sąvokos tokios abstrakčios, kad sunku net ir ginčytis, bet turbūt kiekvienas Vilniaus rajono gyventojas, nepriklausomai nuo tautybės šiuo klausimu turės pakankamai panašią nuomonę.
Tačiau čia esmė turbūt yra visai kitkame ir čia visų pirmą norima „atsidėkoti“ už politinius nuopelnus. Vilniaus rajonas yra specifinis rajonas, čia vyksta „aršiausia politinė kova tarp lietuvių ir lenkų“, ką liudija paskutinių savivaldos rinkimų tokie faktai, kaip gyventojų priregistravimas prie seniūnijų ar kitų savivaldybės įstaigų ir kiti rinkiminių principų, kaip skaidrumas, sąžiningumas, slaptumas, pažeidimai. Būtent šioje vietoje, žinant visą lietuvių-lenkų santykių kontekstą, žinant, kad daugelis istorinių, politinių ir kitokių faktų tarp lietuvių ir lenkų yra traktuojami visiškai priešingai, kuomet tai kas vieniems yra postūmis į priekį, kitiems tai reiškia atsitraukimą, galima daryti prielaidą, kad turbūt V. Tomaševskio nuopelnus reikia traktuoti būtent per šią prizmę. Visų pirmą V. Tomaševskiui pavyko konsoliduoti Lietuvos lenkų politinį dalyvavimą ir pasiekti gerų rinkiminių rezultatų. V. Tomaševskis perėmė LLRA vadovavimą, kuomet Lietuvos lenkų politinis elitas buvo susiskaldęs, o šios partijos populiarumas buvo žemiausias – 2000 m. Seimo rinkimuose LLRA daugiamandatėje apygardoje gavo tik 1,95 proc. balsų. Nuo to laiko LLRA gaunamų balsų skaičius tik augo, o paskutiniai rezultatai visiems gerai žinomi. Taigi žiūrint iš lenkų ir Lenkijos pusės (V. Tomaševskis yra gavęs Lenkijos komandoro ordiną ir televizijos „Polonia“ apdovanojimą už nuopelnus Polonijai ir Lenkijai), politinėje plotmėje V. Tomaševskis turi politinių nuopelnų ir gana svarių.
Tačiau, kadangi veiksmas vyksta Lietuvoje kur, kaip jau minėta, lietuvių-lenkų santykiai yra vertinami kitaip, galima kelti klausimą apie šio veiksmo moralinį aspektą. Mes negalime ignoruoti fakto, kad titulai suteikiami remiantis Lietuvos Konstitucija ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Žiūrint iš šios pusės situacija atrodo visai priešingai. Pastaraisiais metais būtent dėl V. Tomaševskio vadovaujamos LLRA ir faktiškai kontroliuojamos LLS veiklos kilo tiek daug priešpriešos lietuvių-lenkų santykiuose. Tai pripažįsta nemaža dalis ir Lietuvos lenkų, kritikos negaili net ir kai kurie Lenkijos politikai. Paprastai garbės vardas suteikiamas nepriekaištingos reputacijos asmenims. Ar V. Tomaševskis, žiūrint iš Lietuvos pusės yra nepriekaištingos reputacijos asmuo? Prisiminkime Lenko kortos bylą, kuri politiškai yra numarinta, tačiau kelia teisinių abejonių dėl įsipareigojimų kitai valstybei; prisijungimą prie EP konservatorių ir reformistų frakcijos, kuri yra įkurta britų euroskeptikų. Čia galima prisiminti tokius politinius „lepsusus“ kaip jo asmeniniai pasisakymai, „kad lietuviai turi čia integruotis, o ne lenkai“, atviras Rusijos politikos Ukrainos atžvilgiu palaikymas, kuomet Maidano kovotojai vadinami banderovcais ar galiausiai Georgijaus juostelės dėvėjimas Ukrainos įvykių kontekste. Ant V. Tomaševskio šešėlį meta ir jo kai kurių partinių kolegų (R. Cytackos) veiksmai, nes V. Tomaševskio veiklą reikia vertinti neatsiejant nuo LLRA ir jo kolegų veiklos.
Garbės piliečio titulas yra moralinio autoriteto pripažinimas ir turėtų reikšti, kad tam pritaria bent jau didžioji gyventojų dauguma, tie nuopelnai yra visuotinai pripažįstami ir nekvestionuojami, o tas asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Visa V. Tomaševskio veikla lietuvių-lenkų santykių kontekste turbūt niekaip nedera su santaikos kūrimu, o ką jau kalbėti apie „gerovę ir klestėjimą“. Kažin ar garbės piliečio vardo nusipelno žmogus, kuris nevengia veiksmų, piktinčių didžiąją dalį visuomenės (tame tarpe ir lenkus). Taip rodoma nepagarba kitai pusei ir įžūliai demonstruojama, kad asmeninės ambicijos yra aukščiau bendro gėrio. Deja, šioje vietoje matant ir žinant visą V. Tomaševskio veiklą, tame tarpe ir Europos Parlamente, kažko kito tikėtis ir nebuvo galima. Ši situacija tik dar kartą patvirtina, kad Vilniaus rajoną valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kur lietuviams tenka kumečio dalia. Neatsitiktinai pasigirsta atvejų, kad dalis lietuvių neapsikentę išsikrausto iš Vilniaus rajono.
Komentarai
Rašyti komentarą