Praeitą savaitgalį pasibaigė TS-LKD pirmininko rinkimai, kuriuos laimėjo Gabrielius Landsbergis. Šie rinkimai žiniasklaidoje sulaukė didelio dėmesio ir dažnai apibūdinami kaip naujo lapo atvertimas partijos gyvenime, kuomet anot A. Kubilius „partijos gyvenime 25 m. buvo vienas etapas, o po 25 m. reikia naujo“. Šie rinkimai iš esmės yra pirmieji tokie rinkimai, kuomet iš vienos pusės juose nedalyvavo buvęs pirmininkas, t. y. tarsi visi rinkimai vyksta pradedant taip vadinamu nuliniu variantu. Tačiau iš kitos pusės kyla pagrįstų didelių abejonių dėl to nulinio varianto žinant, kad jo kandidatūra buvo remiama esamo pirmininko. Labai sunku atsikratyti minties, kad už Gabrielių Landsbergį buvo balsuojama taip pat dėl „pavardės“. Paprastai rinkėjų vienokį ar kitokį pasirinkimą lemia tam tikri veiksniai, kaip tam tikras susikurtas įvaizdis, atlikti darbai, suformuota viešoji nuomonė ir pan. Gabrielius Landsbergis, kaip politikas Lietuvos politinėje arenoje iš esmės pasirodė tik per paskutiniuosius Europos Parlamento rinkimus, kur sulaukė stipraus partijos rėmėjų palaikymo. Europos Parlamente save pateisino, tapo matomu politiku ir tuo atžvilgiu net pralenkė ten daugelį Lietuvos senbuvių. Visgi Lietuvoje daugumai jis ir toliau liko mažai žinomu.
Žiniasklaidoje skaitant daugumos apžvalgininkų nuomonės, dėl partijos ateities laimėjus vienam ar kitam pretendentui, buvo tokios, kad iš esmės tai nieko nepasikeis. Tačiau turbūt taip pat akivaizdu, kad šie rinkimai ir tas didelis dėmesys jiems rodo, kad tam tikrų pokyčių reikia ir netgi jų laukia dalis platesnės Lietuvos visuomenės dalis, kuri nėra tiesiogiai susijusi su partija. Dalis apžvalgininkų netgi teigia, kad tai labai svarbus įvykis Lietuvos partinėje sistemoje, kuris reikš ar Lietuva dešinėje pusėje turės modernią ar „talibaniškąją“ dešinę. Modernusis konservatyvizmas tai čia greičiausiai turima omeny D. Britanijos konservatorių pavyzdys, o „talibaniškasis“ - tai visos tos kylančios kraštutinės dešinės jėgos. Būtent šioje vietoje ir matosi, kad vienu atveju spalvos yra smarkiai sutirštinamos, o kitu atveju per daug nuvertinamas įvykis. Visų pirmiausia tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kokią sisteminę politinę dešinę mes turėsime, nes nuo to didžia dalimi priklauso ar aplamai egzistuos nesisteminė politinė dešinė.
TS-LKD pretenduoja atstovauti politinės dešinės lauką, tinklapyje skelbiama, kad partija stengiasi atstovauti krikščioniškosioms ir klasikinio konservatyvizmo vertybėms. Tačiau kiek toliau jau rašoma apie krikščioniškas ir šiuolaikinį konservatyvizmą, tautiškumą ir europietiškos centro-dešinės politikos principus ir tradicijas. Apibendrinant turbūt galima pasakyti, kad galima rasti visko ir moderniojo, ir „talibaniškojo“ konservatyvizmo, nes krikščioniškumas ir tautiškumas su modernumu šiais laikais nelabai siejami. Tačiau turbūt būtent tai ir kišą koja dešiniosioms jėgoms Europoje. Žiūrint į Vakarų Europos kai kurių valstybių įvykius, kai kada susidaro įspūdis, kad būtent per daug „numodernėjęs konservatyvizmas“, nusigręždamas nuo klasikinio konservatyvizmo ir pataikaudamas suformuotai viešajai liberaliajai nuomonei, palieka neužpildytą tą dešinę politinės ideologijos erdvę, kuriam visgi visuomenėje yra poreikis. Tokiu būdu tą atsiradusią tuštumą imasi greitai užpildyti naujai besikuriantys politiniai dariniai. Prieš keletą metų taip įvyko Austrijoje, Olandijoje. Dabar taip vyksta Suomijoje, Švedijoje, D. Britanijoje ir kitose valstybėse. Čia norisi atkreipti dėmesį į Švedijoje vykusius rinkimus, per kuriuos į Parlamentą pateko radikali dešinė partija (surinkusi beveik 13 proc. balsų) ir kaip po to visi (net gatvėje kalbinti žmonės) stebėjosi, kaip čia taip atsitiko. Ar to reiškinio nebuvo galima pastebėti, kuomet daugiau nei kas dešimtas pilietis palaikė tokią nuostatą? Ta kalbintų žmonių gatvėje nuostaba tokiais rezultatais greičiau yra autocenzūrą, dėl suformuotos stiprios viešosios nuomonės spaudimo, nei nuoširdus stebėjimasis. Blogiausia čia tai, kad tos naujai besikuriančios dešiniosios politinės partijos, negalėdamos lygiateisiškai reikštis, dažnai yra priverstos veikti kraštutiniais būdais, taip destabilizuodamos visą politinę sistemą ir netgi būti išnaudojamos Rusijos propogandiniais tikslais (Prancūzijos ir Vengrijos pavyzdys).
Panašios tendencijos vyksta ir Lietuvoje. Yra nuomonė, kad dėl tokio „konservatyvaus modernėjimo“ partija pastaruoju metu iš esmės nebeatstovauja dešiniosios pusės ir to pasekoje jos rinkiminiai rezultatai krenta, kadangi rinkėjas renkasi aiškiau išreikštą Liberalų sąjūdžio atstovaujamą liberaliąją ideologiją. Paskutiniu metu TS-LKD susilaukė didelių priekaištų dėl to, kad dėl savo vykdomos politikos pasidarė per daug liberali ir nebesivadovauja savo pirminiais principais. 2008 – 2012 m. A. Kubiliaus vyriausybėje švietimo ministro porfelis buvo atiduotas liberalams, o sau pasiimtas ūkio ministro, nors ideologinė logika diktuotų kitaip elgtis. O dėl koalicijos Vilniaus miesto taryboje su LLRA nuo partijos atskilo neseniai įsilieję Tautininkai, kurie vėliau buvo išvadinti „naudingais idiotais“. Naujausias požymis liudijantis atsirandančia politinės dešinės tuštumą yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rezultatai ir naujosios koalicijos sudėtis su Lietuvos sąrašu.
TS-LKD yra jungtinė partija ir kaip nurodyta partijos įstatų 1 punkte, sukurta reorganizavus politines partijas Tėvynės Sąjunga (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos Krikščionių Demokratų, kur Tėvynės Sąjungos partija yra kildinama iš Sąjūdžio ir kurios pagrindiniai politiniai rėmėjai yra asmenys „iš paskutiniųjų“ ginantys Sąjūdžio laikų valstybės ir tautos vizijos vertybes. Tuo tarpu Lietuvos Krikščionys Demokratai yra atkurta partija, puoselėjanti krikščioniškas vertybes. Pavadinimas yra kaip vizitinė kortelė ir turi atitikti turinį. Todėl TS-LKD vertėtų grįžti prie klasikinio konservatizmo ir krikščioniškų vertybių puoselėjimo ir taip susigrąžinti savo dešiniųjų pažiūrų rinkėją. To ir linkėčiau naujajam TS-LKD pirmininkui!
Komentarai
Rašyti komentarą