Šiuo metu vis daugiau kalbama apie Darbo kodekso pakeitimus ir darbo santykių liberalizavimą. Lankstesni darbo santykiai leistų darbdaviams lanksčiau reaguoti į rinkoje kylančius svyravimus, o tai leistų tikėtis didesnio Lietuvos patrauklumo užsienio investicijoms. Tai liudija ir daugelio valstybių pavyzdžiai. Visa tai turėtų pagyvinti darbo rinką ir prisidėti prie ekonomikos augimo, kas neginčijamai yra visų pusių tiek darbdavių, tiek ir darbuotojų interese. Darbas yra vertybė, nes leidžia žmogui neprarasti ryšio su visuomene, išlaikyti kompetencijas ir pasitikėjimą savimi. Tie dalykai yra labai svarbūs kai kalbame apie socialinę atskirtį, visuomenės laimės indeksą, galų gale pasitikėjimą savimi ir net valstybe.
Visgi kalbant apie regioninį vystymąsį reikėtų turėti omeny, kad tokie dalykai nesikeičia vien pakeitus vieną ar kitą teisinį aktą ar pagerinus vieną ar kitą priemonę. Kaip rodo pasaulinė patirtis ir ypač Ispanijos, Lenkijos ir Lietuvos pavyzdžiai panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas, naivu tikėtis, kad vien tik nutiesus asfaltuotą kelią ar spartųjį internetą, arba pastačius vieną ar kitą objektą toje vietovėje iš karto ateina investicijos. Praktika rodo, kad tokiais atvejais kai kada galimas net priešingas rezultatas, kaip įvyko pvz. Ispanijoje. Nutiesus greitkelį iš Sevilijos į Madridą buvo tikimasi padaryti Andaluzijos regioną labiau pasiekiamu ir tuo būdu patrauklesniu investuotojams. Tačiau rezultatas buvo priešingas: dėl gero susisiekimo darbuotojai dėl didesnių atlyginimų dirbti pradėjo važinėti į Madridą, o Sevilijoje darbo jėgos dar labiau pradėjo trūkti ir taip investicinis patrauklumas net sumažėjo. Panašiai įvyko ir Lenkijoje, Liublino vaivadijoje pastačius oro uostą ir išplatinus naują kelią Liublinas-Varšuva. Tačiau investicijų čia daugiau kažkaip neatsirado (čia nekalbu, kad tų kelių nereikia, bet argumentai turi būti kiti, o ne melagingi). Panašiai apibendrintai galime kalbėti ir apie Lietuvą, kuri ES struktūrine parama naudojasi jau daugiau kaip 10 metų ir yra gavusi keliasdešimt mlrd. eurų paramos, tačiau emigracijos srautai iš Lietuvos yra vieni didžiausių visoje ES, o tarp Lietuvos regionų vyksta ne konvergencija, o divergencija, t. y. visiškai priešingas reiškinys, nei ES struktūrinės paramos keliamas tikslas. Tai liudija, kad su ES paramos panaudojimu yra ne viskas gerai!
Teorija jau seniai sako, kad sėkmingam regioniniam vystymuisi yra reikalingas kompleksinis požiūris. Investuotojui svarbu ne tik turėti spartųjį internetą ir asfaltuotą kelią, bet ir reikiamą kiekį atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, atitinkamos socialinės infrastruktūros. Todėl kalbant apie regioninį vystymąsį visada reikia į kiekvieną regioną žiūrėti individualiai ir spręsti kompleksiškai ko reikia konkrečiam regionui, kad jis būtų investuotojui įdomus, jokiu būdu neužmirštant socialinės ir kultūrinės pusės. Apie tai liudija ir kiti pavyzdžiai, kuomet išjudinus socialinį ir kultūrinį gyvenimą, kas kelia laimės indeksą, tada ir verslininkai pradeda domėtis tuo regionu.
Naujoji regioninės plėtros teorija teigia, kad sėkminga regioninė plėtra turi endogeninį (t. y. kylantis iš savęs, iš vidaus) vystymosį charakterį. Tai visų pirmą reiškia kad ne kažkas kitas, o pats regionas turi atrasti savo sėkmės receptą, t.y. pats turi ieškoti savo pranašumo taškų ir juos panaudoti ekonominiam augimui paskatinti. Iš esmės tai reiškia, kad iniciatyva turi ateiti iš apačios, o ne nuleidžiama iš viršaus (principas „iš apačios į viršų“) ir kad regioninis vystymasis yra neįmanomas be vietinių veikėjų. Kitais žodžiais sakant, regioninis vystymasis yra "iš apačios" generuojamas vystymasis, išnaudojantis visą vidinį potencialą, kuriam „išsijungti“ yra reikalinga tam tikra kritinė masė fizinių ir žmogiškųjų išteklių.
Šioje vietoje ypač svarbūs tampa tie „vietiniai veikėjai“, t.y. vietos bendruomenės, vietiniai verslininkai, vietos valdžios institucijos ir jų tarpusavio sąveika. Šitai sąveikai atsirasti reikia, kad atsirastų vietiniai lyderiai ir dar vieno svarbaus nematerialaus dalyko – meilės savo kraštui, šaliai, kas yra neatsiejama nuo tam tikro atsidavimo, t. y. neklausti ką Lietuva man gali duoti, o savęs paklausti, ką aš galiu duoti Lietuvai. Būtent šioje vietoje galima paminėti iš prof. Boguslavo Gruževskio ne kartą girdėtą pasiūlymą, kad vienas iš būdų stabdyti emigraciją yra stiprinti patriotinį ugdymą. Toks požiūris sudaro prielaidas pažaboti egoistinius-komercializuotus tarpusavio santykius ir įnešti į juos elementaraus paslaugumo, kas tam tikra prasme šiandieninėje terminologijoje gali būti įvardijama kaip „socialiai atsakinga“ veikla.
Komentarai
Rašyti komentarą