Savivaldos rinkimai Vilniaus rajone, kaip visada praeina be didesnių intrigų. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sukurta valdžios vertikalė yra tiek stabili ir efektyvi (rinkimine prasme), kad valdžios pasikeitimas čia dar negreit įvyks, nebent atsitiktų kažkas nenumatyto ir kardinalaus. Palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, visgi pats rinkiminės kampanijos kontekstas skyrėsi. Turėjome truputėlį kitą ir tarptautinį kontekstą, kai Lietuva buvo intensyviai spaudžiama Lenkijos su R. Sikorskiu priešaky, dėl tam tikrų reikalavimų nesprendimo. Tuo metu jautėsi didelė įtampa, o viešojoje erdvėje netrūko tuos varganus lietuvių-lenkų santykius aitrinančių žinučių. Taip pat, tuo metu niekas net nepagalvojo, kad tokia padėtis, kokia dabar yra Ukrainoje, yra įmanoma ir kaip tautinės mažumos gali būti išnaudojamos išorės priešiškų jėgų. Prieš ankstesnius rinkimus lenkų tautinės mažumos žiniasklaidoje taip pat vyravo kone monolitinis LLRA palaikymas ir įsitikinimas LLRA ir jos lyderio teisumu.
Šie rinkimai šiuo požiūriu buvo kiek kitokie: pasikeitusi tarptautinė aplinka ir nesėkmingi (iš vienos pusės žiūrint) V. Tomaševskio demaršai su georgijaus juostelėmis, sukėlė sąmyšį Lenkijos politinėje darbotvarkėje Lietuvos atžvilgiu ir kėlė viltį, kad kažkas keičiasi. Atsirado viltis, kad gal pagaliau lietuvių-lenkų santykiai bus depolitizuoti ir susikaupusias problemas bus galima aptarti ramioje aplinkoje, jas konstruktyviai išdiskutuojant ir be įtampos priimti sprendimus. Kitas įdomus reiškinys buvo tas, kad dalyje lenkakalbės žiniasklaidos pasipylė ganėtinai pikti priekaištai V. Tomaševskiui dėl jo vykdomos konfrontacinės politikos. Tokio LLRA lyderio „puolimo“ dar tikriausiai nėra buvę. Buvo galima daryti prielaidą, kad Lietuvos lenkų politiniame elite vyksta skilimas ir į viešumą iškilusi nevienybė, turės didesnių ar mažesnių padarinių rinkiminiams rezultatams. Kad V. Tomaševskis nėra toks populiarus visuomenėje buvo žinoma ir anksčiau, tačiau tas bendras politinis kontekstas jam leido stabiliai jaustis LLRA „soste“ ir visiškai nereaguoti į lietuviškas realijas. Tačiau paskutiniu metu pasikeitusi situacija ir apmažėjęs V. Tomaševskio rodymasis žiniasklaidoje leidžia manyti, kad ir jis pats suprato, kad situacija krypsta jo nenaudai, todėl buvo susirūpinta ir galimu neigiamu poveikiu rinkimų rezultatams. Kad tai LLRA kėlė susirūpinimą liudija ir akivaizdus politinis atspalvis per Užgavėnių šventes, kurios buvo organizuojamos Vilniaus rajono seniūnijose ir galiausiai per žiniasklaidos priemones išryškėję faktai apie po keliasdešimtis žmonių priregistruotus seniūnijų pastatuose. Turbūt niekam nereikia aiškinti, kas galėjo prisiregistruoti seniūnijos pastatuose. Tokiu būdu buvo „užkamšomi“ galimi rinkėjų skaičiaus nuostoliai, nes abejotina ar taip būtų daroma, kuomet, kaip teigiama, LLRA atstovai dešimties balsų tikslumu gali pasakyti, kiek gali surinkti balsų atitinkamoje rinkiminėje apylinkėje.
Visgi didelių pokyčių neįvyko. 2011 m. visuotinis gyventojų surašymas rodo, kad Vilniaus rajone gyvena apie 52 proc. lenkų, t. y. šiek tiek daugiau nei pusė. Tačiau LLRA savivaldos rinkimuose surenka beveik 2/3 visų dalyvavusių balsų. Nors 2015 m. savivaldos rinkimuose LLRA surinko 2203 balsų mažiau nei 2011 m. savivaldos rinkimuose (nuo 27115 iki 24912), tai visgi manytina daugiau susiję su demografinais pokyčiais rajono gyventojų tautinėje struktūroje, nei besikeičiančiomis lenkakalbių rinkėjų politinėmis nuostatomis. Aišku, palyginus su Prezidento ir Europos parlamento rinkimais, galima būtų teigti, kad jokio kritimo nėra. Tačiau reikia turėti omeny, kad būtent savivaldos rinkimai LLRA yra patys svarbiausi ir čia yra dedamos maksimalios pajėgos. Šiuo požiūriu Vilniaus rajono administracinė sistema yra taip sutvarkyta, kad administracinis aparatas pasiekia kiekvieną daugiau mažiau socialiai pažeidžiamą rajono gyventoją, nepalikdamas jam jokio laisvo pasirinkimo. Tam naudojami tiek propagandiniai, tiek administraciniai mechanizmai. Ne iš piršto laužti įvairūs pasisakymai, kad rinkimai Vilniaus rajone yra panašūs į rinkimus Baltarusijoje. Jau vien ką liudija faktas, kad pakankamai žymūs Lietuvos lenkai dalyvavę rinkimuose kitų partijų sąrašuose, sulaukė vos pastebimo palaikymo, nors važinėjo po rajoną ir darbavosi labai intensyviai. Pavyzdžiui Stanislav Tarasevič iš Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) surinko tik 347 pirmumo balsus ir sąraše net nukrito per vieną poziciją, o Renata Underis iš Liberalų sąjūdžio – tik 393 balsus ir taip pat nukrito per vieną poziciją. Galima taip pat prisiminti ir ankstesnius bandymus, kai pvz. 2000 m. į Seimą Vilniaus-Šalčininkų apygardoje iš LDDP sąrašo kandidatavo Artur Plokšto ir surinko 1901 balsų (10,84 proc.), o 2008 m. „atsiskyrusi“ nuo LLRA ir su ja bandžiusi konkuruoti, buvusi Vilniaus raj. merė L. Počikovska, kandidatuodama Širvintų-Vilniaus apygardoje gavo 907 balsų (4,11 proc.) ir liko 7 vietoje. 2002 m. savivaldos rinkimuose dalyvavusi Lietuvos lenkų liaudies partija surinko 1439 balsų (apie 4,4 proc.). Visa tai rodo, kad čia veikia stiprus administracinis-sisteminis mechanizmas, kuris visas kitas asmenybes, netgi kilusias iš tos pačios politinės erdvės ir kadaise buvusias įtakingas, sugeba sėkmingai eliminuoti. LLRA turi būdų, kaip surinkti santykinai daugiau balsų, nei normaliomis aplinkybėmis turėtų. Vienas iš tokių būdų yra balsavimas namuose. Vilniaus raj. seniūnijų darbuotojai labai gerai pažįsta seniūnijos gyventojus ir neturi didelių problemų atskirti lenką nuo lietuvio, naujakurį nuo senbuvio ir netgi žino, kas yra ištikimas LLRA ir kas ne. Vilniaus rajone, namuose balsuoja apie 7 proc. rinkėjų, tai yra beveik 3 kartus daugiau nei kitose savivaldybėse, ir tai preliminariai LLRA duoda dar apie 2 mandatus.
Visa tai tiesiog rodo, kad Vilniaus rajono savivaldybėje, kurioje visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį „šeimininkauja“ LLRA, kitos politinės jėgos tiesiog neturi šansų ir dar ilgai jų neturės. Patys Lietuvos lenkai tuo labiau nėra pajėgūs, kaip matyti bent jau kol kas, pakeisti padėtį. Dėl to Lietuvos valdžiai reiktų rimčiau susimąstyti dėl Vilniaus krašto padėties, o VRK rinkimų laisvumo ir sąžiningumo užtikrinimą Vilnijoje laikyti prioritetiniu tikslu. Nes dabartinė padėtis griauna Lietuvos lenkų pasitikėjimą Lietuvos valstybe, toliau blogina lietuvių-lenkų santykius ir iš esmės ardo Lietuvos politinės tautos solidarumą. O kam tai naudinga, turbūt aišku!
Komentarai
Rašyti komentarą