Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Lietuva – Europos centras ar periferija?

2015 m. Knygų mugės metu buvo suorganizuota diskusija tema „Lietuvos tapatybės mįslė: Europos centras ar provincija“. Giliau pamąsčius tikrai kyla įvairių ir nevienareikšmių minčių. Tačiau didžiausia problema kalbant apie tapatybę yra ta, kad ši sąvoka yra visų pirmą subjektyvi, o tai reiškia, kad aš esu tas, kas aš manau esąs. Kitas dalykas yra tas, kad nuo to kaip stipriai aš jaučiuosi kažkuo esąs ir tai pozicijonuoju, tuo stipriau tas mano įvaizdis veikia aplinkinius ir atvirkščiai. 
Grižtant prie klausimo Lietuva – Europos centras ar periferija?, visų pirma tikriausiai reikėtų nusistatyti, kas turima omeny, kas yra mūsų atskaitos taškas. Čia galima daug diskutuoti ir ieškoti to „centro“ iš mentalinės pusės. Tada gali prasidėti įvairūs svarstymai ir to centro paieškos per kultūrinės srities veiksnį, per politinį veiksnį ar galiausiai per finansinį veiksnį. Europos kultūrinį centrą yra sunkoka identifikuoti, tuo tarpu politinis centras pakankamai aiškus – tai Briuselis. Finansinis centras – tai greičiausiai Londonas, bet gali būti ir Frankfurtas (prie Maino) arba Luksemburgas. 
Galiausiai galima įvesti grynai geografinį klausimą, kur tos Europos ribos? Deja, bet čia reikia pasakyti, kad tokio žemyno, kaip Europa nėra, yra tik Euroazija. Tačiau nežiūrint esminių detalių, santykinai yra priimta Europos ribas rytuose laikyti Uralo kalnus, o pietuose – Kaukazo. Bet tai tik susitarimo klausimas, neturintis rimtų argumentų. Tad jei ieškome Europos geografinio centro, tai vėl gi yra daug dedamųjų. Vieni remdamiesi vienais skaičiavimais teigia, kad tai Lietuva, kitiems, remiantis kitais matais, atrodo kad tai kita valstybė. 
Visoje šioje klausimų gausybėje galiausiai norisi tiesiog paklausti „koks mums skirtumas kur tas Europos centras“, „ar nuo to, kad vienas iš centrų yra Lietuvoje, pas mus gyvenimas pagerėjo?“. Suprantama, tai yra tam tikra simbolinė reikšmė ir tai kelia tam tikrą smalsumą. Tačiau tokio klausimo kėlimas ir tiek dėmesio jam skyrimas, rodo tam tikrą nepasitikėjimą ir tapatumo krizę. Esmė čia, kad mes per daug žvalgomės, kaip mes atrodome, ką apie mus sako kiti. Būtent čia pasireiškia tas žiniasklaidos ir viešosios nuomonės poveikis tapatybės formavimuisi. Apie tai yra parašyta nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose būtent taip teigiama. Vienas jų ypač išsamiai aprašo visą schemą. Tai Nilüfer Pembecioğlu straipsnis „Building Identities: Living in the Hybrid Society“. Straipsnyje teigiama, kad žmogus kiekvieną diena susiduria su žiniasklaidos formuojamomis naujomis normomis, ir asmuo norėdamas neatsidurti tarp „kitų“, privalo priimti tas normas, tuo pačiu ir prisiimti naujus tapatybės elementus. Konstruktyvizmo teoriją teigia, kad tapatybė yra pasirenkama kaip politinis procesas, o ne natūraliai įgyjama. Sovietų Sąjungos bloko žlugimas ir didelės socialinės ir ekonominės permainos sukrėtė Rytų ir Vidurio Europos natūralią socialinę raidą. Kaip autorė straipsnyje rašo, žmonės nustojo būti „savimi“, jie pradėjo būti kitais, pradėjo daugiau domėtis kitais, tokiu būdu visiškai pamiršdami apie „save“. Prie to prisideda, kaip teigia autorė, ir dabartinė multikultūrinė edukacinė sistema, kuri moko būti „pasaulio piliečiais“ neįsišaknijusiais konkrečioje valstybėje. Toliau autorė teigia, kad žiniasklaida kuria virtualų pasaulį, kuomet kuriami nauji ryšiai tarp mums nepažįstamų ar net aplamai neegzistuojančių asmenų. Tokiu būdu gyvendami informacijos amžiuje, ištikrųju mums labai trūksta tikros (neišgalvotos) informacijos. Toks žiniasklaidos sukurtas pasaulis tampa labiau įtikimas ir vartojamas nei tikroji realybė. Visos šios transformacijos veda link to, kad „mes“ tampame „kitais“. Tai tuo pačiu veda prie kito reiškinio, t. y. multisluoksnio identiteto reiškinio, kuomet norėdami išlaikyti socialinius ryšius, vienoje aplinkoje ir situacijoje (pvz. konferencijoje, valstybinėje institucijoje) mes esame vienokie, tuo tarpu kitoje situacijoje (pvz. vakarėlyje) – visiškai kitokie. Tokiu būdu esant žiniasklaidos spaudimui, žmogus turi spręsti dilemą, kokiu žmogumi būti šiuo metu, t. y. susitapatinti su visuomene ar išlikti savimi ir konfrontuoti su „kitais“. 
Šioje vietoje ir verta permąstyti, kas mes esame ir ko mes norime. Taip pat kai kada norisi užduoti klausimą, ko kiti nori iš mūsų, kai pavyzdžiui visiškai nekritiškai žiūrima į vaiko teisių apsaugos sistemą Norvegijoje, ar įvairius socialinius eksperimentus, kurių siekiai arba tikslai yra visiškai neaiškus ar daugiau numanomi, kaip tas eksperimentas, kuris prieš keletą dienų buvo paskleistas per Lietuvos žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Tuo tarpu iš kitos pusės, dalis visuomenės nesugeba kritiškai vertinti iš Rytų skleidžiamą informaciją. 
Vienas išmintingas žmogus apie šią situaciją yra pasakęs, kad jam kai kada atrodo, kad visa ta informacijos lavina, kurios didžioji dalis yra nereikšminga, tik ir siekia, kad mes neturėtume laiko kada ramiai pamąstyti ir įsiklausyti į save, paklausti savęs ko mes patys norime. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Geriau paminklas lenkui, nei lietuviui ...

Juzefas Pilsudskis tiek lietuviams, tiek lenkams gerai žinomas. Galima tik pavydėti, kai valstybėje atsiranda tokių asmenybių, kurios suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės raidoje, jo nuopelnai Lenkijos valstybei yra neabejotini ir neginčijami. Tad nieko nuostabaus, kad tikriausiai kiekviename Lenkijos mieste ir miestelyje rasime J. Pilsudskio galvę ar aikštę, o ne retai ir paminklą ar bent paminklinę lentą. Nors Lenkijoje tuo metu J. Pilsudskį nemažai kas kritiškai vertino kaip valstybės veikėją, tačiau dabar turbūt tokių mes praktiškai nerasime. Verta pažymėti, kad ir dabar pačioje Lenkijoje dėl J. Pilsudskio veiklos karts nuo karto galima išgirsti tam tikrų nuo bendro vertinimo nukrypstančių nuomonių. Čia galima prisiminti vieno Lenkijos istoriko Zbigniewo Gluza  raginimą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją 1920 m., arba kitą Lenkų istoriką Meteuszą Staroń , kuris teigia, kad „Želigovskio maištas“, tai iš esmės tie patys „žalieji žmogeliukai“, kuriuos V.Putinas panaudojo o...

Ir visgi … graži ta Pietryčių Lietuva !!!

Gegužės 8 dieną Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje buvo įteikta Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigta Stanislovo Rapolionio premija Gražinai Landsbergienei už nuopelnus Pietryčių Lietuvos švietimui, kuri vadovaudama V.Landbergio fondui daug prisidėjo remdama Pietryčių Lietuvos lietuviškas mokyklas ir darželius. Renginio metu gimnazijos mokiniai atliko teatralizuotą vaidmenį „Ir akmenys kalba“ tarsi sakantį apie didžią ir gilią šio krašto istoriją, kurią mes menkai žinome ir pažįstame. Renginyje taip pat skambėjo Stanislovo Rapolionio sudarytos lietuviškos religinės giesmės. Stanislovas Rapolionis turi ypatingą reikšmę Pietryčių Lietuvai, tai yra tos žemės žmogus, vertęs Bibliją į lenkų ir lietuvių kalbas. Tai buvo pirmas lietuvis apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete ir pirmasis Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedros vedėju. Jo aštriu protu ir iškalba žavėjosi net pats M. Liuteris, o paskaitų mėgdavo klausytis ne tik Karaliausčiaus mi...

Kaip švietimo įstaigų tinklo pertvarka palies Pietryčių Lietuvos mokyklas?

Algimantas Masaitis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ primininkas Gediminas Kazėnas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos narys Vyriausybei patvirtinus naują švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo kriterijus, siekiama naikinti mažas klases, kurios yra neefektyvios, žiūrint tiek iš viešųjų finansų naudojimo pusės, tiek dėl mokytojų kadrų kokybės pusės, tiek ir iš vaikų socializacijos pusės.  Šia reforma visų pirma siekiama stambinti klases. Klasėje nebegalės būti mažiau kaip 8 mokiniai, bus draudžiama formuoti jungtines 5 – 8 klases. Jungtinės klasės bus leidžiamos tik pradinėse mokyklose. Gimnazinėse III – IV klasėse mažiausias mokinių skaičius dar labiau didinamas iki 12 moksleivių. Taip pat įvedamas kriterijus gimnazijoms, kad jose nuo 2024 m. turi būti joje III klasėje turi būti nemažiau 21 moksleivio (nuo 2022 m. tai tik rekomendacija, o nuo 2026 m. kad gimnazijos III-klasių būtų nemažiau 31 moksleivio). Nesilaikant šių reikalavimų, tokios klasės nebūtų finansuojamos iš...