Šią savaitę Lietuvą sudrebino vaikų paėmimo skandalai Norvegijoje. Tai jau nepirmas atvejis, tačiau turbūt sulaukęs didžiausio atgarsio. Sunku vertinti tą realią situaciją, kas ten kaltas daugiau kas mažiau. Aišku tik vieną, kad vaikų gerovė yra labai svarbu ir vaikų teises reikia užtikrinti. Tačiau keistai atrodo, kai Gabrieliaus motina yra kaltinama seksizmu, o tuo pačiu ten ir čia yra intensyviai brukamas lytinis švietimas (tokius filmukus galima rasti ir internete). Tokioje paradosalioje situacijoje ir iškyla daugybė klausimų. Visų pirmą, kaip mes suprantame vaikų teises ir interesus (dar galima paklausti, ar jie turi turėti ir pareigas?) ir kas ta vaikų gerovė? Šiandien labai daug operuojama tokiomis abstrakčiomis sąvokomis, tačiau ar kas nors trumpai ir aiškiai, be didelių įžangų ir išvedžiojimų galėtų paaiškinti kas tai yra vaiko gerovė? Ar atskirti vaiką nuo tėvų yra vaiko interesas? Abejoju ar Gabrielius, jei jam būtų buvę ten gerai, būtų bėgęs, pasinaudodamas toaletu, su dėde į Lietuvą, dar labiau abejotina, kad prieš jį galėjo būti tokiomis aplinkybėmis panaudota prievarta – vaiko pasipriešinimas ir šaukimas turbūt būtų buvęs išgirstas. Tad koks tas vaiko interesas? Kažkaip paskutiniu metu susidaro toks įspūdis, kaip liaudies patarlėje sakoma „iš didelio rašto išėjo iš krašto“.
Šioje situacijoje labiausiai stebina mūsų valdžios įstaigų nepilnavertiškumo kompleksas, kuomet lyg ir sakoma, kad Norvegijoje vaiko teisių sistema yra pavyzdinė, tačiau mes viską darome, kad vaikas būtų grąžintas Lietuvai, o vėliau vėl dejuojama, kad nieko negalime padaryti, turime laikytis įstatymų ir pan. Kas gi pasakys kad „ne“? Tai yra akivaizdu ir civilizuotoje valstybėje taip ir turi būti. Teisė yra toks dalykas, kad kai dvi pusės susitaria, arba yra nustatoma tam tikra norma, tai ta norma tampa privaloma visiems. Tai yra dar kartais vadinama teisės viršenybės principu. Bet kai kada pradeda kilti abejonės ar tas principas yra vis dar galiojantis Vakarų Europoje ir civilizuotame pasaulyje ar vis labiau įsigali stipresniojo teisė? Štai keletas pavyzdžių: kai 2004 m. Vokietija ir Prancūzija jau kelis metus iš eilės viršijo nustatytą 3 proc. BVP biudžeto deficitą ir tuometiniam Vokietijos kancleriui Šrioderiui grąsinant, Europos Komisija neišdrįso pritaikyti sankcijų. 2011 m. Austrija paleido sulaikytą Golovatovą, nors galiojo Europos arešto orderis. Geriau panaršius istorijoje galima būtų rasti ir daugiau pavyzdžių, kaip Lietuva yra trolinama.
Klausimas – kodėl taip yra?! Visų pirmą turbūt reiktų atkreipti dėmesį į jau daug anksčiau prof. Vytauto Radžvilo išsakytas mintis apie sujauktą sąmonę ir tautinės ir valstybinės sąmonės atrofiją pas mūsų politikus. Ilgi ir įvairūs okupacijos laikotarpiai, kuomet negalėta vystyti savo valstybingumo, sąlygojo, kad labai dažnai daugiau atsižvelgiame į tai, ką kiti mums pataria ir per mažai įsiklausome ko patys norime. Štai pavyzdžiui po 1990 m. prisiklausę įvairiausių tarptautinių organizacijų patarimų lengva ranka viską privatizavome, taip nuskurdindami visuomenę ir smarkiai sužlugdydami pramoninį Lietuvos potencialą. O dar gražiau tai, kad vėliau buvęs Pasaulio Banko viceprezidentas Joseph Stiglitz kritikavo tokia privatizacija, kuri net buvo vadinama „šoko terapija“, kad buvo didelė klaida, kuri atnešė daugiau žalos negu naudos. Aišku, kažkas Lietuvoje ir ne tik, iš to turėjo didelės naudos, pradėjo atsirasti turtingų žmonių, formavosi „elitas“ ir runkeliai. Kitos tautos suverenitetą suvokia kažkaip paprasčiau ir besąlygiškiau. Štai Islandijos pavyzdys: kai valstybę ištiko krizė, islandai referendume nusprendė, kad negrąžins privačių bankų iššvaistytas lėšas užsienio kreditoriams. Ir ten, nors spaudimas iš užsienio buvo milžiniškas, tautos, kaip suvereno buvo klausoma, priešingai nei Lietuvoje, kai vyko referendumas dėl žemės pardavimo užseniečiams. Maža to, tai kas įvyko Islandijoje aplamai buvo nutylėta žiniasklaidoje, o ten įvyko tikroji taiki revoliucija, kuomet demokratinės procedūras kontroliuojančiai liberaliajai mažumai buvo duotas stiprus atkirtis ir net priimta nauja Konstitucija. Tuo tarpu pas mus LRT laidoje „Dėmesio centre“ pasikviečiami pašnekovai, kurie gyvendami iš norvegiškų fondų pinigų, iš esmės pataikauja Norvegiškajai vaiko teisių apsaugos sistemai, nutylimi visi priešinga teigiantys faktai, pavyzdžiui garsaus Norvegijos „Aftenposten“ atliktas tyrimas rodantis šios veiklos komercializavimą arba apie kylančius protestus kitose valstybėse ir net pačioje Norvegijoje. Galiausiai patys pašnekovai viena karta sako, kad „reikia mažiau gerti“, o po to jau sako, kad lietuvių šeimos Norvegijoje nėra pačios prasčiausios. Kažkoks nenuoseklumas ir mėtymasis.
Neperseniausiai skaičiau „Valstybėje“ Monikos Baltrušaitytės straipsnį, kuriame teigiama, kad 60 proc. amerikiečių mano, kad JAV pati geriausia valstybė planetoje (nors dažnai įvairūs tyrimai rodo, kad tai Kanada, Naujoji Zelandija arba Skandinavijos šalys). Reikalas čia ne tame ar objektyviai ji geriausia ar ne, o tame, kad amerikiečiai tuo tiesiog tiki. Amerikiečiai turi savo nuostatas, vertybes jomis tiki ir jas gina. Čia galime pradėti kalbėti apie tokį mokslinių tyrimų objektą, kaip kolektyvinis tapatumas (identitetas), kurį formuoja kolektyvinis tikėjimas tam tikromis vertybėmis, bendru naratyvu. Kolektyvinis tapatumas yra susijęs su individo saugumo poreikiu, kuomet tikima, kad ir kitas kolektyvo narys tiki tuo pačiu ir yra pasiryžęs tai ginti ir už tai pasiaukoti. Taigi, kolektyvinio tapatumo išsaugojimas turėtų būti nacionalinio saugumo dalis. Po Rusijos invazijos į Ukrainą mes supratome, kad Rusijos propaganda, piršdama mums savas vertybes ardo mūsų nacionalinio tapatumo sistemą ir kelia grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.
Tapatumas irgi yra gana abstrakti sąvoka, tačiau trumpai aiškinant tai yra vertybių sistema, kuri atsako į klausimą „kas aš esu? kas mes esame?“. Jei mes negerbiame savo kultūros, tradicijų ir papročių, o aklai mėgdžiojame kitus, tai kas mes esame? Ko verti mūsų valdininkai, kurie negina mūsų vertybių, o propaguoja kitų vertybes? Kaip rašė savo straipsnyje Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė, panašu, kad Lietuvai reikia bent simbolinio apsivalymo. Taigi, ginkime savo vertybes ir saugokime savo nacionalinį tapatumą, nes tai yra tai kas mus identifikuoja ir padeda mums intuityviai atskirti savą nuo svetimo!
Komentarai
Rašyti komentarą