Vienas iš pagrindinių valstybės sudedamųjų elementų yra tauta, t. y. visi tos valstybės piliečiai, kurie turi ne tik tam tikras teises, bet jaučia ir prisiima atsakomybę už tą valstybę. Atsakomybę už valstybę piliečiai prisiima tada, kai tarp jų yra santarvė ir juos vienija didesnė idėja, jie jaučiasi vienos politinės tautos nariais. Jei to nėra ir kiekvienas pasuka savo keliais, tokia tauta galiausiai išsivaikšto. Taigi, santarvė tarp tos valstybės piliečių yra svarbi sąlyga ir prielaida egzistuoti kitiems dviem sudedamiesiems valstybės elementams (teritorijai ir valdžiai).
Vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės principų yra savivalda. Savivalda suprantama kaip teisė tam tikros teritorijos gyventojams savarankiškai ir „vietoje“ spęsti su kasdieniu gyvenimu susijusius klausimus, kuomet niekas iš „viršaus“ nenurodinėja kas ir kaip turi būti daroma. Būtent dėl to kiekviena valstybė siekia sukurti kuo optimalesnį administracinį suskirstymą, kad savivalda, kaip demokratinio valstybės valdymo sąlyga, galėtų visapusiškai prisidėti prie valstybės raidos ir jos žmonių gerovės kūrimo. Savivalda yra pamatas žmonių gerovei, o pirmasis žmonių kontaktas su valdžia yra būtent per savivaldos institucijas. Šioje vietoje iš esmės galima daryti prielaidą, kad nuo to, koks bus tas kontaktas, tokia bus ir žmonių nuomonė apie valstybę.
Tačiau tokia savivalda, kuri yra susijusi su valstybės valdymu ir optimaliu teritorijos administravimu, yra tik viena pilnavertės savivaldos pusė. Visapusiškos savivaldos ratas užsidaro tuomet, kai į valstybinės savivaldos valdymo modelį yra įtraukiamos nevyriausybinės vietos bendruomenės. Tokios bendruomenės nėra kuriamos valdžios institucijų, o formuojasi laisvanorišku, aktyvių žmonių iniciatyva, kurie siekia gerinti savo ir kitų gyvenimo kokybę. Vietos bendruomenių pranašumas yra jų lankstume, nes jų nevaržo administracinio aparato veikimo taisyklės. Iš kitos pusės, kadangi jų veikla paremta savanoriška vietinių žmonių iniciatyva, tai ir veikimo motyvai čia yra visų pirma ne finansinis atlygis, o moralinis pasitenkinimas padarius kažką gera savo bendruomenei. A. Maslow žmogaus poreikių hierarchijos teorijoje teigiama, kad aukščiausias žmogaus poreikių hierarchijos lygmuo yra savirealizacijos poreikis, kuris pasiekiamas tik pasitarnaujant kitiems. Taigi, šioje vietoje bendruomeninė veikla tampa žmonių savirealizacijos poreikių praktiniu įgyvendinimu. Nauda tampa abipusė: žmonės patenkina savo poreikius, yra laimingesni, o savivaldos valdžiai atkrenta kai kurių klausimų sprendimas. Bendruomeninė veikla įgyvendinamas ne tik principas „iš apačios į viršų“, kai iniciatyva kyla iš vietos bendruomenės, kuri geriausiai žino savo vietovės problemas ir būdus kaip tas problemas spręsti (o tai sudaro prielaidas tiek veiklos, tiek ir finansiniam efektyvumui), bet ir yra vienas iš pamatinių Europos Sąjungos administravimo principų – partnerystės principas, kuris suprantamas, kad nėra „aukštesnių“ ir „žemesnių“, o santykiai yra paremti abipuse pagarba ir lygiateisiškumu. Dauguma ES komunikatų rodo, kad Lietuvoje šis principas dar silpnai įgyvendinamas. Taigi, bendruomeninė veikla gerina ir efektyvina savivaldą plačiąja prasme.
Tačiau bendruomeninėje veikloje įžiūriu ir kitą naudą, nes bendra veikla ir užsimezgęs žmonių „užklasinis“ bendravimas formuoja naujus socialinius ryšius, o tai mažina atskirtį ir didiną įvairių socialinių grupių integraciją, kas galiausiai norom-nenorom priveda prie to, kad besijausdami bendruomenės nariais pradedame jausti atsakomybę už ją (susiformuoja bendruomeninis identitetas). Atsakomybės už savo bendruomenę (vietinę, rajoninę ir galiausiai valstybės) buvimas yra pagrindinė sąlyga pilietinei visuomenei kurtis ir egzistuoti. Nes tikroji pilietinė visuomenė yra ten, kur yra žinomos ne tik savo teisės, bet ir pareigos, kur jaučiama atsakomybė už savo artimą, gamtinę aplinką, valstybę. Kuomet sakoma, kad šeima yra valstybės pagrindas, tai vietinė bendruomenė yra tarpinė grandis tarp šeimos ir valstybės politinės tautos.
Jei šeimos institutas sovietmečiu ir nebuvo sunaikintas (nors ir smarkiai reguliuojamas), tai bendruomeninis gyvenimas buvo visiškai sugriautas. To pasekmes mes dabartinėje Lietuvoje gerai matome, tai susvetimėjimas, atsakomybės vengimas, apatiškumas dėl to kas vyksta aplinkui. Išraiškas to mes matome emigracijoje, aplinkos taršoje, nepagarba valstybei. Demokratinėje ir pilietinėje visuomenėje tokia padėtis yra netoleruotina. Taip kaip sovietmečiu, bendruomeninės veiklos kontroliavimas ir ribojimas, sugriovė Lietuvos pilietinę visuomenę, taip ir dabartinės bendruomeninės veiklos ir iniciatyvų „iš apačios“ nelygus traktavimas, griauna Vilniaus rajono gyventojų tarpusavio pasitikėjimą, neskatina tarp-kultūrinio ir tarp-etninio dialogo, tolina valdžią nuo žmonių ir didina nepasitikėjimą ja. Mokslinėje teorijoje seniai žinoma, kad valstybės pagrindas yra solidari visuomenė. Todėl kiekvienos valdžios, siekiančios gerovės savo žmonėms, pareiga yra skatinti ir kurti solidarią visuomenę.
Bendruomeninę veiklą būtina stiprinti, suteikiant jai daugiau ir teisių ir pareigų, nes kaip minėta, tai kuria naujus socialinius ryšius ir yra svarbus žingsnis link pilietinės visuomenės kūrimo. Lietuvos valdžios parama bendruomenėms auga. Negalima užmiršti ir didelės finansinės paramos skiriamos bendruomenėms ir ES struktūrinių fondų. Tik šiuo atvejų reikalinga ta pilnoji savivalda, kuri apima bendruomenių ir vietos savivaldos institucijų bendradarbiavimą, kuomet savivaldos institucijos pasitiki ir remia vietos bendruomenių iniciatyvas.
Komentarai
Rašyti komentarą