Nėra to blogo kas neišeitų į gera. Turiu omeny įvykius Ukrainoje ir mūsų valdžios, žiniasklaidos ir visuomenės reakciją į Lietuvos vidines problemas. Nors ir ciniškai tai skamba, tačiau kad ir kaip bandytum tai nuneigti, visgi matyti, kad tokia yra tiesa. Viena iš tokių problemų yra Vilniaus kraštas. Pastaruoju metu nestinga dėmesio jam, pagaliau suvokta, kad kai kurios nesprendžiamos problemos (stručio politika) turi savybę su laiku neišnykti, o priešingai, jos auga ir didėja. Daugumos partijų vadovybės pro pirštus žiūrėjo į šiame krašte vykstančius procesus, o kai kurios net LLRA bandė įžvelgti kaip partnerius. Tuo tarpu visi kurie bandė tokią politiką kritikuoti dažniausiai būdavo nutildomi, išvadinant juos nacionalistais.
Mykolo Romerio universiteto mokslininkų įgyvendintas projektas ir parengta mokslo studija, finansuota Lietuvos Mokslo Tarybos rodo, kad Lietuvos lenkai nors ir palaiko LLRA, tačiau tai daugiau yra paremta tautinio solidarumo principu – „za svoich“. Tačiau tai nereiškia aklą ir besąlygišką LLRA palaikymą. Kaip tik, nemaža dalis, ypač jaunesnės kartos, turi nemažai priekaištų LLRA vykdomai politikai. Šioje vietoje ir išryškėja mūsų valdžios „aklumas“ šiuo klausimu. Jei būtų visapusiškai suprasta problemos esmė, būtų bandoma ne pataikauti LLRA reikalavimams, realiai sprendžiamos šio krašto problemos. Tyrimas rodo, kad vis dėl to, nors ir neprieštaraujama LLRA keliamiems reikalavimams, visgi labiausiai žmonėms „skauda“ dėl elementarių buitinių problemų – didelės bedarbystės, aukštų kainų ir žemo pragyvenimo lygio. Ir deja šioje vietoje kaip kalčiausia yra matoma centrinė valdžia, t. y. lietuviai. Tyrimo metu atlikta mokslinių šaltinių analizė, o ir vienos pagyvenusi respondentė paliudija, kad Vilniaus kraštas buvo užmirštas dar nuo Sovietinių laikų, o žmonės apsipirkinėti važiuodavo į Uteną ir Ukmergę. Turint tokį vaizdą, turbūt sunku būtų galimą kaltinti ką nors kitą išskyrus save pačius. O LLRA išaugimas yra ne kas kita, o mūsų „neūkiškumo“ (visomis prasmėmis, nuo ekonominio iki politinio) ir valstybinės savivokos atrofijos (kaip yra išsireiškęs prof. V. Radžvilas) rezultatas.
Kaip vienas iš valstybinės sąmonės atrofijos rezultatų yra toleravimas to, kas vyksta per rinkimus Vilniaus rajone. VRK paprastai į visus skundus dėl rinkimų įstatymo pažeidimų reaguodavo labai ramiai, o atsakymas būdavo visada standartinis – „pažeidimai esminės įtakos rinkimų rezultatams neturėjo“. Gal jie ir neturėjo esminės įtakos, tačiau kaip galima taikstytis su tuo, kai tokie pažeidimai yra sistemingi ir vyksta metai iš metų. Kiekvienas teisininkas žino, kad nebaudžiamumas yra didžiausias stimulas nusikaltimą pakartoti. Tą mes ir pamatėme per paskutinius Seimo rinkimus. Nors rezultatai kai kuriose apygardose ir buvo anuliuoti, tačiau nepanašu, kad problemą būtų bandoma spręsti kažkaip iš esmės. Panašu, kad dalis partijų susigyveno su problema ir norėdamos išsaugoti savo pozicijas linkusios palaikyti status quo politiką. Pavyzdžiui kaip galima kalbėti apie rinkiminės aplinkos pakeitimą Vilniaus rajone, kai visose komisijose absoliutų monopolį turi LLRA atstovai. Kyla klausimas kaip taip gali būti, kuomet rinkimų komisijos yra formuojamos partiniu principu, t. y. kiekviena partija turi turėti savo atstovą komisijose. Formaliai taip ir yra, tačiau realiai dauguma atstovų yra vienaip ar kitai susiję su LLRA, o pasekoje dauguma komisijų pirmininkų irgi yra LLRA deleguojami. O nuo to vėliau labai daug priklauso kaip organizuojamas komisijos darbas ir vyksta balsavimas namuose, kas galiausiai turi didesnės ar mažesnės įtakos rinkimų rezultatams. Atsakant į klausimą kaip taip nutinka, tai atsakymas yra labai paprastas: daugumos partijų turėdamos „valstybinės sąmonės atrofiją“, tarpusavyje „prekiauja“ komisijų narių ir stebėtojų vietomis. Vieša paslaptis, kad kai kurioms „lietuviškoms“ partijoms yra labai svarbios kai kurios savivaldybės Lietuvoje, pavyzdžiui Pietvakarių ar kur nors Šiaurės-rytų Lietuvoje. Tuo tarpu LLRA labai svarbios yra Vilniaus ir Šalininkų rajonų savivaldybės. Tokiu atveju, kas joms trukdo susitarti, juk LLRA puikiai suvokia, kad Pietvakarių Lietuvoje jos šansai yra nuliniai, o ta kita „lietuviška“ partija suvokia, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jos šansai yra nuliniai. Tokiu būdu įvyksta „mainai“, LLRA savo vietas atiduoda kokiai nors partijai Šiaurės-rytų ar Pietvakarių Lietuvoje, o ta partija savo vietas atiduoda LLRA Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (apie tai lengvai galima įsitikinti pagooglinus, kaip kai kurie komisijos nariai keičia savo partinę priklausomybę skirtinguose rinkimuose). Taip abi partijos gauna to ko nori ir Vilniaus rajono komisijose LLRA turi absoliutų monopolį ir bet kokios pastangos čia ką nors pakeisti tampa bergždžios. Teisinis principas nors yra yra teisingas, tačiau realybėje jis visiškai iškreiptas ir tampa savo paties parodija. Kodėl šios problemos ne tik kad nebandoma spręsti, bet ir bijoma apie ją diskutuoti – sunku suprasti. Ar tai nėra „stručio politika“ ir „politinis neūkiškumas“? Deja, bet to netrūksta nei politinėje dešinėje, nei politinėje kairėje, o apie centro kairę ir dešinę net nėra ką ir pasakyti.
Aplamai, stebint valstybės raidą, visų pirmą per lietuvių-lenkų santykių prizmę, tai dažnai kyla klausimas, kur ir kokia mūsų pozicija. Ar mes žinome ko mes norime? Ar mes turime drąsos pasakyti, kad šito mes negalime ir nenorime daryti, ar mes tik gebame vis žadėti, o tiksliau meluoti, kad išspręsime lenkų tautinės mažumos „problemas“? Ar mes esam tik kitų reikalavimų įgyvendintojai (čia verta paminėti P. Gilio straipsnį www.alkas.lt „Valdanti koalicija savo užsienio politikos neturi“). Lenkijoje yra toks terminas „Polska racja stanu“, kurį į lietuvių kalbą taip paprastai net išversti sunku. Gaila, bet deja lietuviško atitikmens mes neturime. Kalbininkai čia gali paliudyti, kad jei kalboje nėra tam tikro termino, apibūdinančio tam tikrą reiškinį, tai toje tautoje, vartojančioje tą kalbą, nėra ir to reiškinio suvokimo!
Komentarai
Rašyti komentarą