Lenkija paprastai tautiniu požiūriu yra įsivaizduojama kaip viena vientisiausių valstybių, kurioje lenkai sudaro apie 96 proc. Europoje tai retas atvejis. Visgi giliau pažiūrėjus, Lenkija nėra jau tokia vientisa, čia galima paminėti ir kašubus iš Baltijos pamario, ir pakankamai didelę provoslavų dalį rytinėje Lenkijoje. Tačiau ryškiausiai savo išskirtinumą Lenkijoje reiškia sileziečiai, kur veikia Silezijos Autonomijos Judėjimas (toliau SAJ), kurio tikslas yra iškovoti Silezijai autonomiją ir pakeisti Lenkijos valstybinę santvarką į federacinę valstybę. Š.m. liepos 12 d. Katovicuose (Lenkija) įvyko 8 Silezijos Autonomijos eisena, kurioje dalyvavo apie 5 tūkst. asmenų, taip siekiama skleisti visuomenei Silezijos autonomijos idėją. Pastarosios eisenos metu taip pat paskelbta, kad yra surinkta virš 124 tūkst. parašų, kad būtų pripažinta sileziečių tautinė mažuma. Pagal Lenkijos įstatymus, turi būti surinkta nemažiau 100 tūkst. parašų, kad toks klausimas būtų svarstomas Seime. Tačiau 2013 m. Lenkijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Sileziečių tautybės nėra (nors per 2011 m. visuotinį surašymą tokią tautybę deklaravo 809 tūkst. asmenų). Be to Teismas Silezijos autonomijos siekimą vertina, kaip valstybės vientisumo ir integralumo silpninimą.
Silezija yra vienas turtingiausių ir tankiausiai apgyvendintų Lenkijos regionų. Lenkijos Aukštutinės Silezijos vaivadija savo teritorija yra viena mažiausių, kurios plotas yra 12,3 tūkst. km2, tačiau gyventojų skaičius yra 4,6 mln. gyventojų. Gyventojų tankis siekia 374 gyventojų km2. Čia sukuriama 13% Lenkijos BVP, tai antroji vaivadija Lenkijoje pagal pramonės produkcijos gamybą, kur žemės ūkyje yra mažiausiai dirbančiųjų. Ši vaivadija taip pat užima antrą vietą pagal vidutinį atlyginimų lygi. Tačiau šis aspektas nėra toks vienareikšmiškas. Silezijoje sukoncentruota Lenkijos kalnakasybos pramonė yra svarbi ūkio šaka, duodanti nemažą dalį įplaukų, tačiau yra pasenusi, reikalaujanti didelių investicijų ir dotacijų. Todėl abejojama ar pati Silezija sugebėtų savarankiškai jas išlaikyti be paramos iš centrinės valdžios. Šitą argumentą SAJ lyderiai paprastai nutyli.
Silezijos regionas Lenkijoje tikrai yra specifinis. Nuo 1348 m. Silezija vystėsi už Lenkijos ribų, todėl nepažino, kaip lenkai teigia nei Jogailos Lenkijos, nei bajoriškosios Lenkijos, nei padalinimų ir sukilimų. Slavišką kalbą čia palaikė Katalikų bažnyčia, baimindamasi protestantizmo sustiprėjimo. Po pirmojo pasaulinio karo čia vyko intensyvūs teritoriniai ginčai tarp Lenkijos ir Vokietijos. Žmonės čia, panašiai kaip ir Vilniaus krašte tuo metu aiškios tautinės tapatybės neturėjo, o Lenkija siekdama patraukti gyventojus savo pusėn, prieš įvyksiantį plebiscitą 1920 m. liepos 15 d. priėmė Konstitucinį įstatymą dėl Silezijos autonomijos įkūrimo. Kaip teigia Lenkijos profesorius Zygmunt Woźniczka iš Silezijos universiteto, vokiečiams dar ir dabar yra klausimas, kaip čia atsitiko, kad 1920 m. per plebiscitą, net 40 proc. Silezijos gyventojų balsavo už Lenkiją. Prof. Adam Suchoński iš Opolės universiteto teigia, kad tuo metu Sileziečiai buvo nusivilę Vokietija ir idealizavo Lenkiją, tikėjosi, kad Lenkija duos daugiau. Ir Lenkija daugiau davė - autonomiją. Tačiau vėliau nusivylė jie ir Lenkija. Po 1926 m. kai buvo įvestas autoritarinis Pilsudskio valdymas, Silezijos autonomija buvo smarkiai apribota. Buvo pastatytas Varšuvos patikėtinis, kuris pradėjo priverstinę polonizaciją, pradėti iš Mažosios Lenkijos perkelinėti valdininkai, mokytojai. Dramatiškiausia to apraiška buvo, Wojciech'o Korfanty, žmogaus, kuris prisidėjo prie Silezijos prijungimo prie Lenkijos, įkalinimas. Tai sąlygojo, kad 1939 m. Katovicuose buvo entuziastingai sveikinta Vokietijos kariuomenė. Taigi, Lenkija tuo metu tiesiog „apžaidė“ Vokietiją.
SAJ neigia separatistines pažiūras, tačiau kontroversijas kelia ir SAJ lyderio Jerzy Gorzelik pasisakymai dėl savo tautybės ir kitų SAJ veikėjų įvairios istorinės interpretacijos. Pavyzdžiui Jerzy Gorzelik Lapkričio 11 d. (Lenkijos nepriklausomybės diena) nekelia Lenkijos vėliavos, bei sutinka su Britanijos premjero 1919 m. pasakyta nuostata, kad „prijungti Aukštutinę Sileziją prie Lenkijos, tai tas pats kas beždžionei duoti laikrodį“ ir priduria, kad po 90 metų matyti, kad Lenkija laikrodį sugadino. Viena iš šio Judėjimo įvardijamų skriaudų sileziečiams yra anot jų nevykusi 1999 m. administracinė reforma, kuomet istorinis Silezijos regionas buvo sudarkytas, padalinant jį į Opolės ir Silezijos vaivadijas, prie pastarosios prijungiant dalį Mažosios Lenkijos žemių (Čenstochova ir Zaglembie, kurių gyventojai smarkiai priešinasi Silezietiškam identitetui).
SAJ pradeda kelti susirūpinimą kai kuriems Lenkijos politikams. Didžiausias sujudimas Lenkijos politiniame elite kilo po 2010 m. savivaldos rinkimų, kuomet dvi vietinės partijos PO (Piliečių platforma) ir PSL (Lenkijos liaudies šakininkai) sudarė vietos Seime koaliciją su SAJ. PO lyderis Donaldas Tuskas, kilęs iš Kujavo-Pamarės žemių, kurios kažkada priklausė Rytų Prūsijai SAJ veiklai neprieštarauja. Tuo tarpu Lenkijos Prezidentas Bronislovas Komarovskis pasakė, kad tokia koalicija yra bloga idėja ir perspėjo, kad jį neišlaisvintų blogų jėgų, su kuriomis vėliau nebebus įmanoma susitvarkyti. Taip pat verta paminėti 2011 m. partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) paskelbtame raporte teiginį, kad silezijietiška tautybė tai yra užmaskuotas vokiškumas, į kurį Silezijos vokiečiai atkirto, kad vokiškasis variantas egzistuoja „atviroje ir „neužslaptintoje“ formoje.
Komentarai
Rašyti komentarą