Rusijai įvedus žemės ūkio produkcijos draudimą įvežti iš Europos Sąjungos, JAV ir kitų valstybių, suskubta diskutuoti apie šio veiksmo pasekmes Lietuvos ūkiui ir konkrečiai atskiriems žemės ūkio sektoriams. Siūlomi įvairūs variantai, vienas iš jų yra sumažinti PVM mokestį. Klausimas tikrai diskutuotinas ir nevienareikšmis, o per vieną TV žinių laidą, vieno Lietuvoje veikiančių bankų vyriausiasis ekonomistas išsakė nuomonę, kad neva nereikėtu mokesčių mokėtojų pinigais remti vieną kažkurią verslo šaką, prisiimti už ją riziką ir pan. Gal ir būtų galima iš principo sutikti. Tačiau jei prisimintume paskutiniąją pasaulinę finansinę krizę, kuri iš esmės buvo sukelta bankų lengvai dalintų paskolų ir kaip jie buvo gelbėjami valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų pinigais, norėtųsi paklausti, kodėl tada nei vienas bankininkas taip neprakalbo, kad nereikėtų gelbėti bankų, tie kurie nemoka tvarkytis ir įvertinti rizikų. Savaime suprantama, iš karto galima sakyti, kad bankinis sektorius tai lyg žmogaus kraujotaka, t.y. gyvybiškai svarbus šalies ekonomikos raidai, jos stabilumui, su kuo tenka sutikti. Bet jei jau nuosekliai einama liberalizmo keliu, tai kodėl įstojus į eurozoną iš karto reikės mokėti į stabilizavimo fondą, kuris irgi bus skirtas toms valstybėms, kurios būtent nesusitvarko ir nesugeba tinkamai vertinti rizikos. Juk iš esmės dėl jų neūkiškumo turės mokėti kitų valstybių mokesčių mokėtojai. Čia kažkodėl tai kalbos apie liberaliąją ekonomiką dingsta, o bankai labai entuziastingai pasisako už euro įvedimą. Greičiausiai bankai čia labai aiškiai mato naudą sau, kadangi šiuo atveju rizika pirmiausia sumažėja jiems.
Tačiau grįžtant prie reikalų su žemės ūkiu esu įsitikinęs, kad žemės ūkio sektoriaus išsaugojimas yra ne ką mažiau svarbus ne tik šalies ūkiui, bet ir valstybės tautos socialinei raidai. Visų pirmą, norisi pabrėžti, kad Pasaulio istorija rodo, kad tos visuomenės kuriose dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo išvystytas žemės ūkis, tos visuomenės nepadarė ir civilizacinio progreso, t.y. civilizacinė ir militaristinė plėtra nėra pastebima tose visuomenėse, kur egzistuoja bado grėsmė. Kai ūkininkai tapo pajėgūs pagaminti daugiau nei reikia jiems patiems, tokioje visuomenėje atsirado galimybė kitiems užsiimti kita veikla, atsirado visuomenės sluoksniavimasis ir galimybė užsiimti kitomis veiklomis, taip atsirado architektai, menininkai, teisininkai, kariai. Našus žemės ūkis leido valstybėms išlaikyti reguliarią kariuomenę, kuri saugojo tos visuomenės sukurtas architektūrines, menines ir kitas kultūrines materialines ir nematerialines vertybes.
Šiuo metu savaime suprantama padėtis yra smarkiai pasikeitusi, tačiau nors tiesiogiai žemės ūkis ir nesukuria didelės pridėtinės vertės šalies ekonomikoje, visgi reiktų atkreipti dėmesį, kad bendrai Vakarų šalyse tie 5 proc. dirbančiųjų žemės ūkyje dar sukuria apie 20 proc. darbo vietų kituose sektoriuose, veikiančiuose aplink žemės ūkį. Apie tai kokią įtaką šalies socio-ekonominei raidai daro sėkmingai sutvarkytas žemės ūkio sektorius labai taikliai yra aprašyta A. Maldeikienės straipsnyje „Kaip patekti į turtuolių rojų?“, kur lyginant atskiras Pietryčių Azijos šalis, teigiama, kad kur žemės ūkis buvo paliktas laisvos rinkos veikimui susikūrė labai pelningas bankinis sektorius ir technologiškai atsilikęs pramonės sektorius (Indonezija, Tailandas) ir atvirkščiai (Pietų Korėja, Japonija, Taivanas). Besidomintis parama besivystančioms valstybėms irgi žino, kad paramos prioritetai šioms šalims irgi keičiasi. Anksčiau milijardinė parama buvo skiriama įvairioms sritims, tik ne žemės ūkiui. Tačiau skurdo įveikti kaip nepavyko taip nepavyksta. Galiausiai suprasta, kad norint padėti joms išbristi iš skurdo ir bado reikia pirmiausia sutvarkyti žemės ūkio sektorių (nuosavybės reikalai, pirminės technologijos, konsultavimas) tose valstybėse, nes jis atlieka buferio vaidmenį socio-ekonominėje raidoje. Sutvarkytas žemės ūkis sudaro prielaidas sėkmingai vystytis pramonei.
Žemės ūkio sektorius suvaidino taip pat pagrindinį vaidmenį Europos integracijos procese. Bendroji žemės ūkio produktų rinka buvo pirmiausiai įgyvendinta ir jos pagrindu vieningos rinkos kūrimas buvo plečiamas į kitus sektorius. Šiuo metu ES bendroji žemės ūkio politika yra keičiama ir nuosekliai yra stiprinama į kaimo plėtros politiką, kurios tikslas yra išlaikyti kaimo aplinkoje socialinę struktūrą, kad kaimas būtų gyvybingas, o kaimo visuomenė gebėtų regeneruotis. Vakarų Europoje seniai pasikeitė požiūris į žemės ūkį, jis nebėra traktuojamas vien kaip maisto produktų tiekėjas miestui. Europinis žemės ūkio modelis tuo ir skiriasi nuo latifundinio, kad suprantamas žemės ūkio socialinis vaidmuo susijęs su kraštovaizdžio, tradicinių amatų, nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kas bent kartą yra buvęs Alpėse, kaip atrodytų kalnų šlaitai, jei ten nebūtų paramos tose nepalankiose sąlygose ūkininkaujantiems. O kokį tai turėtų poveikį turizmo sektoriui? O kas būtų vynininkystės regionai be vynuogynų, ir koks tada būtų kad ir Prancūzijos įvaizdis? O Olandija be savo gėlių? Dabar belieka pagalvoti apie Lietuvos kaimą, jo kraštovaizdį apie Vilnių, ūkių struktūrą, demografinę padėtį kaime, o tada paklausti savęs „kas po to?“. Galiausiai galima prisiminti naujo lietuviško filmo „Nematomas frontas“ kontekste, kad dauguma pokario partizanų buvo kaimo žmonės, išsaugoję tautos dvasią ir kovoję už savo žemę ir tautą.
Žemės ūkis yra specifinis sektorius, reikalaujantis didelių kapitalo investicijų ir labai inertiškas. Todėl čia reikia elgtis labai atsargiai ir toleriagiškai, nes sužlugdžius jį bus padaryta didelė žala visuomenei ir šalies ekonomikai (tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai). O atstatymas kainuos labai brangiai ir truks ilgai!
Komentarai
Rašyti komentarą