Lenkų
žiniasklaidoje pastaruoju metu vėl yra linčiuojama Lietuvos Prezidentė Dalia
Grybauskaitė. Dabar antraštės mirga D. Grybauskaitės posakio ištrauka „Nie damy
się Polakom“ (lenkams nepasiduosime). Vėl pasipylė lenkų apžvalgininkų ir
ekspertų kaltinimai ir netgi „geranoriški“ pagrasinimai, kad Lietuva pykdamasi
su Lenkija silpnina savo saugumą. Turbūt niekas tuo ir neabejoja, kad susipykę
kaimynai yra tikrai lengvesnis „grobis“ agresoriui ir Lietuvoje turbūt nuo
lenkų mažumos atstovų iki tautininkų supranta, kad jei tie santykiai su Lenkija
būtų geri, visiems būtų geriau. Čia nesiimsiu komplikavusiosios Lietuvos
padėties analizės, tačiau norėčiau pristatyti kitą vaizdą, kurį piešia kai
kurie lenkų strategai, rodantį, kad ir Lenkija šioje vietoje pralaimi gal ir
mažiau nei Lietuva, bet galutiniame rezultate vis tiek pralaimi, nes irgi
neturi tų tikrų partnerių, kokių norėtų. Tai rodo, kad Lietuva turi manevro
laisvę ir vardan „gerų santykių su Lenkija“ neprivalo išduoti savo nacionalinių
interesų ir nepasiduoti Lenkijos spaudimui kišantis į vidaus reikalus.
Štai vieno
lenkų eksperto straipsnyje „Litwa powinna wrocic z Baltoskandii do Europy
Wschodniej“[1]
yra pakankamai nepagarbiai atsiliepiama apie Lietuvos pasirinktą užsienio
politikos kryptį, tuo tarpu pati Lenkija yra nurodoma kaip vienintelis atsvaros
taškas regione, tiek kalbant apie ašį „šiaurė-pietūs“, tiek apie ašį
„rytai-vakarai“, kuri eina per Baltijos jūrą. Pasikartosiu, Lenkijos vaidmens
niekas nekvestionuoja, bet....! Ar Lenkija pajėgi ir ar tikrai Lenkija yra tas
lyderis, kuriuo pasiryžusios sekti kitos regiono valstybės? Ar Lenkija yra tas
lyderis kuris geba konsoliduoti regiono valstybes kylančios grėsmės iš rytų
akivaizdoje? Pastarųjų metų, atėjus į valdžią PO ir R.Sikorskiui tapus Lenkijos
užsienio reikalų ministru, Lenkija bando visaip save priskirti prie didžiųjų
Europos valstybių. Čia galima prisiminti ir bandymą vesti „pragmatišką“
politiką su Rusija, tokiu būdu tarsi porinant ES didžiosioms valstybėms, taip
pat bandymą sukurti trikampį Paryžius-Berlynas-Varšuva, kuris lyderiautų ES
reikaluose bei R. Sikorskio kritiką D. Kameronui dėl referendumo ir neatsargų
leptelėjimą, kad tokiu atveju Lenkija mielai užims D.Britanijos vietą. Galiausiai
galima prisiminti ir energingą R. Sikorskio užsiangažavimą pradiniame Ukrainos
krizės etape (čia galima prisiminti vieną televizijos debatų laidą, kurioje
paklaustą kodėl Lietuvos tuomet nebuvo, kai į Kijevą vyko Lenkijos, Vokietijos
ir Prancūzijos atstovai ir G.Kirkilo paaiškinimą, kad Lenkija tam
pasipriešino). Deja, kaip matosi išlaikyti praktinę įtaką sprendžiant Ukrainos
krizę Lenkijai nėra taip lengva. Real politik egzistuoja ir didžiosios
valstybės realiuose sprendimuose bando Lenkija nušalinti, o Ukrainos reikalai
sprendžiami Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos ketvirte. Štai, kaip
rašo gazeta.pl, Lenkija yra pastatyta į šoną Ukrainos reikaluose[2].
Tai pastebi ir „The Economist“, klausdamas „Where is Radek“[3].
Aišku, kaip ir pas mus, Lenkijos valdantieji tai neigia, sakydami, kad Lenkija
pati nenorėdama sunkinti derybų dalinai nusišalina, tuo tarpu opozicija ir
ekspertai tai laiko, turint omeny Lenkijos geografinę padėtį ir ekonominius
interesus, taip pat jos deklaruojamą vieną iš užsienio politikos krypčių, kad
tai yra didžiųjų valstybių bandymas spręsti reikalus apeinant Lenkiją.
Kad Lenkija
yra susipykusi su Lietuvą visiems akivaizdu, o tai labai trukdo spręsti regiono
saugumo klausimus su Latvija ir Estija. Iš kitos pusės, pietiniame sparne
Lenkija taip pat neturi daug ištikimų sąjungininkų. Štai Vengrijos pritarimas
„Pietų srautui“ ir Čekijos nepritarimas didesnėms sankcijoms Rusijai, bei
Slovakijos laikysena rodo, kad Višegrado grupė yra pakankamai dezintegruota.
Taigi, ar Lenkija negebėdama konsoliduoti visų mūsų regiono valstybių bus
pripažįstama Senosios Europos lyderių? Matomai, kad ne, nes tai priklauso nuo
jos pozicijų ir lyderystės Vidurio ir Centrinėje Europoje.
Kai kurie
Lenkijos ir Lietuvos apžvalgininkai kritikuoja Lietuva už užsienio politikos
pasukimą Skandinavijos valstybių link. Lenkija apžaisdama ir tarsi parodydama
Lietuvai „savo vietą“, kartu su Švedija pristatė Rytų Partnerystę. Aplamai
galima bandyti teigti, kad pastebimas Lenkijos ir Švedijos santykių suintensyvėjimas.
Didelis vaidmuo buvo skiriamas 2013 m. Gdanske vykusiame susitikime tarp
Višegrado, Šiaurės Tarybos ir NB8 valstybių. R.Sikorskis buvo vienas iš lyderių
ir renginio šeimininkas. Buvo manoma, kad užsimezga naujas politinis blokas
tarp Lenkijos ir Švedijos. Lenkija yra aktyvi Baltijos jūros regiono
strategijos įgyvendintoja ir formuotoja. Tačiau būtent į NB8 Lenkijos nenorima
priimti dėl jos dydžio, kuris smarkiai iškreiptų šios grupės pusiausvyrą, o tai
reiškia, kad šis Lenkijos-Švedijos blokas bent jau po kol kas neturi stiprus
potencialo. Šiuo metu, kai Lenkija yra smarkiai susirūpinusi dėl savo saugumo,
patys lenkai supranta, kad sąjunga su Švedija jiems nieko per daug negarantuoja
nei politine, nei karine prasme. Tas pats apžvalgininkas, kuris anksčiau dėjo
dideles viltis į šį lyg ir beužsimezgantį Lenkijos-Švedijos bloką ir kritikavo
Lietuvą, viename iš paskutinių straipsnių pripažįstą, kad Ukrainos įvykių
kontekste, visos Lenkijos gynybos strategijos žlugo, o Švediją švelniai tariant
pavadino Europos vidutiniokę (nors ir turinčią naujausias technologijas)[4].
Taigi, kaip toliau tęsia apžvalgininkas, „panašu, kad Lenkija turi visų pirmą
pasikliauti savimi pačia“.
Kas iš to
Lietuvai? Tiesiog Lietuva turi suprasti, kad Lenkija nėra jau tokia reikšminga,
kaip kartais Lietuvoje įsivaizduojama, o Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu
nėra jau tokia ir toleregiška (galima remtis Lenko Kortos pavyzdžiu[5]).
Lenkija turėtų suprasti ir pasimokyti iš istorijos, kad silpnindama Lietuvą, ji
tuo pačiu kenkia ir sau pačiai. Istorija mums liudija, kad pasinaudodama
palankiomis aplinkybėmis bei Lietuvos padėtimi ir „parklupdydama“ Lietuvą ji
gali įgyti daugiau teisių čia, tačiau naudojimasis tomis teisėmis tampa
neilgalaikis, nes po Lietuvos, krenta ir Lenkija (XVIII a.), arba atvirkščiai
(1939 – 1940 m.). Beje kai kurie Lenkijos politikai ir ekspertai tai supranta.
Š.m. birželio pradžioje Mykolo Romerio universitete vykusioje konferencijoje
apie lietuvių-lenkų santykius, dalyvavęs svečias iš Lenkijos pažymėjo, kad Lenkija
tinkamai neįvertina Lietuvos reikšmės jos saugumui. Lietuva siekdama
užsitikrinti savo saugumą, turi ieškoti konstruktyvaus bendradarbiavimo su
Lenkija, bet nepaminti savo interesus ir nepasiduoti Lenkijos spaudimui.
Lietuvos Prezidentė teisingai pasakė, kad „draugystė nebus perkama iš niekeno
už nieka“. Lenkija nors ir didelė valstybė, tačiau yra pakankamai „vieniša“
šiame regione. Taigi, ne tik mums blogai be Lenkijos, bet ir Lenkijai yra
blogai be mūsų!
[1] http://www.defence24.pl/analiza_litwa-lezy-baltoskandii-nie-europie-wschodniej
[2] http://wiadomosci.gazeta.pl/wiadomosci/1,114881,16271824,Polska_odstawiona_na_bok_ws__Ukrainy__Posel_PiS__Niemcy.html?utm_source=RSS&utm_medium=RSS&utm_campaign=10199882
[3] http://www.wprost.pl/ar/458690/The-Economist-Sikorski-ostrzegal-przed-rakietami-nad-Ukraina/
[4] http://www.defence24.pl/analiza_polska-nie-jest-bezpieczna-bankructwo-strategii-obronnych-rp
[5] http://www.bbn.gov.pl/download/1/8894/RealizacjaustawyoKarciePolakawlatach2008-2011sukcesczyporazka.pdf
Komentarai
Rašyti komentarą