Pastaruoju metu, Vakarų pasaulis vėl susiduria su didėjančia terorizmo grėsme. Maža to, šis klausimas yra glaudžiai susijęs su pabėgėlių krize ir šios krizės sprendimo paieškomis. Labai dažnai šiame kontekste girdimas kolonializmo akcentas, ko pasekoje buvo sujauktas natūralus tų visuomenių vystymasis. Be abejonės didelė dalis tiesos tame yra. Tačiau nemažiau klaidų matyt padaryta ir post-kolonijinėje Vakarų politikoje, kuomet dėl tos kolonijinės praeities buvo stengiamasi „išpirkti“ savo kaltę teikiant paramą besivystančioms šalims. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra labai kilni ir žmogiška veikla, kuria siekiama padėti besivystančioms šalims. Deja moksliniai tyrimai ir užsienio paramos istorija dažnai liudija ir priešingus dalykus. Visų pirmą, kaip rodo statistika, nežiūrint to, kad paramos mąstai išaugo kelis kartus, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargingųjų ne tik kad nesumažėjo, jis net padidėjo. Didelė problema čia slypi pačiame užsienio paramos apibrėžime. Plačiausia prasme ...